Kohtla Jervė (est.Kohtla-Järve) – pramoninis miestas šiaurės rytų Estijoje, prie Talino–Narvos geležinkelio ir kelio. Sudarytas iš kelių susijungusių gyvenviečių, tarp kurių atstumas net 30 km. Yra skalūnų muziejus, Talino politechnikos instituto Technikos fakultetas, Skalūnų mokslinio tyrimo institutas, išlikęs dvaras, XV a. bažnyčia.
Istorija
Pirmosios gyvenvietės dabartinėje miesto teritorijoje ėmė kurtis viduramžiais. 1241 m. rašytiniuose šaltiniuose minimos Jeruius, Kukarus ir Soenpe gyvenvietės. 1916 m. atradus degiųjų skalūnų sankaupas, pradėta jų gavyba prie Jervės kaimelio. 1919 m. pradėta plačiais mastais kasti skalūnus tiek atviruoju, tiek šachtiniu būdu. 1924 m. Kohtlos kaimelyje pastatyta skalūnų alyvos gamykla, sujungta geležinkeliu su Jerve. Gyvenvietės susijungė ir ėmė sparčiai augti. Antrojo pasaulinio karo metais skalūnų alyva įgijo itin didelę svarbą. Sovietinės okupacijos metais dar labiau padidinti gavybos tempai.
Kohtla Jervė miesto statusą gavo 1946 m. birželio 15 d.[2] Prie miesto pradėjo jungtis ir kitos toliau esančios gyvenvietės, kuriose buvo vykdoma skalūnų gavyba. 1949 m. prie miesto prijungta Kukrusė (Kukruse), 1960 m. Jehvis, Ahtmė (Ahtme) ir Sompa, 1964 m. Kivielis (Kiviõli), Oru, Piusis (Püssi) ir Vyvikona (Viivikonna). Į miestą atvyko daug darbininkų iš visos Sovietų Sąjungos. 1990 m. Jehvis, Kivielis ir Piusis atsiskyrė nuo Kohtla Jervės. Dėl skalūnų paklausos mažėjimo ir nesveikos aplinkos daug gyventojų paliko miestą, išaugo nedarbas. Miestas ir šiuo metu apgriuvęs ir nesutvarkytas. Kohtla Jervę supa terikonų (kasybos atliekų) „kalnai“.
Didžiausias degiųjų skalūnų gavybos ir perdirbimo centras Europoje.[3] Skalūnai išgaunami atviruoju ir šachtiniu būdu. Skalūnų alyvos gamykla, statybinių medžiagų kombinatas. Chemijos pramonė. Skalūnai gabenami į vietinę ir į Narvos šiluminę elektrinę. Dujotiekiai į Taliną ir Sankt Peterburgą.