Kinkakudži (jap. 金閣寺 = Kinkaku-ji, liet. Auksinio paviljono šventykla) – dzeno srovės budistinė šventykla Kiote, Japonijoje. Pastatyta XV a. pradžioje, 1994 m. įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą kaip vienas iš Senojo Kioto istorinių paminklų.[1] Iš kitų budistinių šventyklų išsiskiria tuo, kad pirminė pastato paskirtis buvo rekreacinė, o tik vėliau paversta į šventyklą. Pavadinimas kilęs nuo auksu dengto antro ir trečio paviljono aukšto eksterjero.
Kinkakudži yra pagrindinis pastatas bendrame šventyklos, vadinamos Rokuondži (jap. 鹿苑寺 = Rokuon-ji, liet. Elnių sodo šventykla), komplekse.
Istorija
Auksinio paviljono statyba prasidėjo 1397 m. šiogūno Ašikagos Jošimicu įsakymu. Netoliese tuo pačiu metu buvo statomi ir dar keli kiti pastatai, kuriamas sodas, įrengiamas tvenkinys – visa tai sudarė bendrą poilsiui skirtą kompleksą, vadinamą Kitajama-dono (jap. 北山殿 = Kitayama-dono, liet. Šiaurinio kalno rezidencija). Statybos baigėsi 1407 m., tačiau po metų mirė ir pats Ašikaga Jošimicu. Siekiant įamžinti šiogūno atminimą, visi pastatai buvo paversti į budistinę šventyklą, kuriai suteiktas Rokuondži vardas. Trumpą laiką rezidencija veikė ir kaip šiogūno vila, yra aprašymų, kad į ją atvykę svečiai laiką leisdavo stebėdami No teatro pasirodymus, plaukiodami valtele po tvenkinį.[2]
Visi komplekso pastatai stipriai nukentėjo XV a. antroje pusėje, Onino karo metu. Vėliau buvo atstatyti, tačiau vėl suniokoti gaisro 1565 m. Geriausiai išsilaikė tik Auksinis paviljonas ir šventyklos funkcijas atliekanti Akalantos salė. 1950 m. įvyko dar vienas gaisras – paviljoną padegė vienas iš šventyklą prižiūrėjusių vienuolių. Ugnis pastatą visiškai sunaikino, tačiau 1955 m. jis buvo atstatytas pagal pirminį planą.[3] Apie šį 1950 m. įvykdytą šventyklos padegimą japonų rašytojas Jukio Mišima yra sukūręs romaną Kinkakudži, jo pagrindu režisierė Eglė Mikulionytė yra pastačiusi monospektaklį Auksinė šventykla, vaidinamą aktoriaus vienuolio Kęstučio Marčiulyno.
Šiuo metu šventykla yra veikianti, atvira lankytojams, gausiai lankoma turistų.
Struktūra
Auksinis paviljonas yra trijų aukštų: pirmasis – gyvenamosios paskirties aristokratiško šinden stiliaus (jap. 寝殿造 = shinden-zukuri), antrasis – samurajų stiliaus, o trečiasis – daugiau kiniškos architektūros bruožų turinčio zen stiliaus, skirtas meditacijai. Paviljono stogo viršuje – auksinis feniksas.[4][5]
Kompleksui taip pat priklauso šventyklos pastatas Akalantos salė (jap. 不動堂 = Fudō-dō), vienuolyno pastatas Hodžio (jap. 方丈 = Hōjō), arbatos ceremonijai skirtas namelis Sekkatei (jap. 夕佳亭 = Sekka-tei), pagrindiniai vartai (jap. 総門 = Sōmon), Veidrodžio ežero tvenkinys (jap. 鏡湖池 = Kyōko-ike), teritorijoje prižiūrimas pasivaikščiojimo tipo japoniškas sodas.[6]
Galerija
Šaltiniai
- ↑ Historic Monuments of Ancient Kyoto (Kyoto, Uji and Otsu Cities), UNESCO
- ↑ Richie, D., & Georges, A. (2012). Temples of Kyoto. Tuttle Publishing, p. 115–118
- ↑ Frédéric, L. (2005). Japan Encyclopedia. Harvard University Press, p. 522
- ↑ Dougill, J. (2006). Kyoto: A Cultural History. Oxford University Press, p. 82
- ↑ Dougill, J., Einarsen, J., & Kawakami, T. (2017). Zen Gardens and Temples of Kyoto. Tuttle Publishing.
- ↑ Daniell, T., & Seki, A. (2012). Houses and Gardens of Kyoto. Tuttle Publishing, Chapter 1
 Pasaulio paveldo objektai Japonijoje |
|---|
| | Šiaurės | |  | | | Vidurio | | | | Kansajus | | | | Vakarų | | | | Okinava | | | | Visoje šalyje | | |  Nematerialusis |
Nogaku teatras (2008) · Ningio džioruri bunraku lėlių teatras (2008) · Kabukio teatras (2008) · Akiu-no taue šokis (2009) · Daimokutate (2009) · Dainičido bugaku (2009) · Gagaku (2009) · Hajačinės kagura (2009) · Odžija-čidžimis, Ečigo džiofu: bemerijos pluošto technologijos Uonumos regione, Niigatos prefektūroje (2009) · Noto pusiasalio aenokoto (2009) · Tradiciniai ainų šokiai (2009) · Kumiodori, tradicinis Okinavos muzikinis teatras (2010) · Jūki-cumugi, šilko audinių gamybos technika (2010) · Mibu-no hana taue, ryžių sodinimo ritualas Mibu vietovėje, Hirošimoje (2011) · Sada shinno, šventasis šokis Sados maldykloje, Šimanėje (2011) · Nači dengaku, religinis menas atliekamas Načio ugnies šventėje (2012) · Washoku, tradicinė japonų maisto kultūra, ypač Naujų metų švenčių metu (2013) · Washi, tradicinio japoniško rankų darbo popieriaus amatas (2009/2014) · Šventės su šventiniais vežimais (2009/2016) · Raihoshin, kaukėtų dievybių pasirodymai (2009/2018) · Tradiciniai įgūdžiai, technikos ir žinios skirtos Japonijos medinės architektūros išsaugojimui (2020) · Furyu odori – ritualiniai šokiai, persmelkti žmonių vilčių ir maldų (2009/2022) · Sakės gamybos su kodži bakterija tradicinės žinios ir įgūdžiai Japonijoje (2024) |
|
.jpg)
.jpg)
