Jonas Lenartavičius, Kiršenšteinai, Karpiai, Ofenbergai
Pastatų būklė
Restauruoti dvaro rūmai
Kidulių dvaras – dvaras Kidulių kaime (Šakių rajonas). Dvaro sodybai, užimančiai apie 25 ha plotą, priklauso daugiau nei dvidešimt pastatų ir pastatų liekanų, parkas. 2013 m. dvaro rūmai restauruoti, juose įsikūrė biblioteka, patalpos pritaikytos vietos bendruomenės veiklai, kultūrai ir turizmui.
Istorija
Kidulių dvaro rūmų verandaKidulių dvaro svirnasSvirno pietinio fasado fragmentas
Kidulių dvare viešėjo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, ruošdamasis Tilžėje pasirašyti pralaimėjimo sutartį su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu. Kartais jį aplankydavo prabangiu keltu atplaukiantis Rusijos caras Aleksandras I. 1812 m. birželį pro Kidulius praėjo Napoleono kariuomenė, o 1813 m. pradžioje jau priešinga kryptimi žygiavo caro armijos generolo leitenanto Piotro Vitgenšteino korpusas. Keliolika metų po karo dvaras veikiausiai neturėjo individualaus šeimininko, o nuo 1837 m. ši valda su aplinkiniais kaimais atiteko rusų armijos generolui leitenantui, baronui Ivanui fon Ofenbergui. Naujasis Kidulių dvaro šeimininkas sutvarkė parką, iki amžiaus vidurio gerokai perstatė pagrindinį gyvenamąjį namą, pastatė oficiną ir svarbiausius ūkinius pastatus. 1870 m. jam mirus ūkį perėmė jo sūnus Petras Ofenbergas.
1878 metais dvaro sodyboje (9 statiniuose) gyveno 144 gyventojai. 1884 m. Ofenbergai pastatė alaus daryklą. Turbūt tuomet buvo įrengta ir rūkykla. 1888 m. dvare gyveno 179 žmonės, 1901 m. – 331 žmogus. Dvarui priklausė 2983 margai žemės, iš jų 982 dirbamos ir 610 miško. Stovėjo 6 mediniai ir 8 mūriniai namai. Kitais 1901 m. duomenimis nurodyta, kad dvare yra 11 „kiemų”, kuriuose gyvena 211 žmonių. 1909 m. dvaras turėjo 2369 margus žemės, jame laikė 115 arklių ir 190 stambių gyvulių.
Pirmojo pasaulinio karo metais Kidulių dvare šeimininkavo abiejų kariaujančių pusių kariai. Laimei, dvaras beveik nenukentėjo. 1922 metais iš dvaro, kuriam priklausė net 27 pastatai, išsikėlė paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergas. 1923 m. surašant gyventojus dvare aptikti 6 žmonės. Po žemės reformos dvarui buvo palikta 300 ha žemės. 1923 m. dalyje statinių veikė Lorenco alaus darykla. 1929 m. vienas Šveicarijos pilietis dvare įsteigė olandiškų sūrių gamyklą, kuri produkciją siųsdavo į Kauną. Per metus pagamindavo 15000–18000 kg sūrio.[2]
Po II pasaulinio karo dvaro rūmuose įsikūrė tarybinio ūkio kontora, kino salė, vėliau veikė ambulatorija ir biblioteka. 2013 m. lapkritį baigta rūmų rekonstrukcija.
Dvaro sodyba
Arklininko namas ir tvartas
Didžioji dalis dvaro komplekso pastatų iškilo XIX a. viduryje ir pabaigoje, kiti – XX a. pradžioje. Išlikę daugiau nei 20 įvairių statinių: rūmai, oficina, du tvartai, kalvė-ratinė, svirnas, alaus ir sūrių darykla, du kumetynai, du kumetynų tvartai, kluonas, rūkykla, sodininko namas ir tvartas, kalvio-račiaus namas, kailiadirbio namas, ūkiniai pastatai, rūsiai.[3] XIX a. viduryje pastatyti rūmai vieno aukšto, su pusrūsiu, mansarda, XX a. pr. pristatytu šiauriniu priestatu ir medine veranda. Stačiakampio plano rūmų pastatas kuklių formų, jo fasadai praktiškai nedekoruoti. Jam didingumo suteikia tik aukšti rūsių pamatai ir vakarų pusėje ant plytinių kolonų pakylėta ažūriniais pjaustiniais puošta veranda. Priešais rūmus išlikęs apskritas parteris. Įspūdingai atrodo XIX a. pab. statytas didelis, dviejų aukštų su pastoge ir rūsiu, raudonų plytų mūro, molio čerpėmis dengtas svirnas, seniau vadintas „špykėre“. Jis renuovuotas ir pradėtas naudoti kultūrinei veiklai.
Netradicinį aštuonkampį planą turi kalvė. Alaus ir sūrio darykla išsiskiria bokšteliu su metaline vėtrunge, įdomiu plytų rišybos būdu ir data „1884“. Vakarinėje sodybos dalyje išsidėstęs XIX a. antroje pusėje suformuotas kalvoto reljefo parkas, kuriame auga ąžuolai, klevai, kaštonai, mažalapės liepos.
