Subrendusios moters kiaušidė yra mažajame dubenyje, iš visų pusių dengiama pilvaplėvės. Šoniniu paviršiumi prisišliejusi prie šoninės mažojo dubens sienos, viršuje ribojasi su išorine klubo arterija ir vena, užpakalyje – šlapimtakiu, priekyje – lateraliniu bambos raiščiu. Forma primena migdolus (yra iš šonų suplotos ovalo formos). Kiaušidės vidutinis ilgis apie 2,5-5 cm, plotis 1,5-3 cm, storis 0,5-1,5 cm, svoris – 10-15 g (po menopauzės – 7-8 g).
Kiaušidė turi 2 paviršius: vidinį (lot.facies medialis), atkreiptą į kitus dubens organus ir šoninį (lot.facies lateralis), prigludusį prie mažojo dubens šoninės sienos. Laisvasis kraštas (lot.margo liber) yra kiaušidės apačioje, o pasaitinis kraštas (lot.margo mesovaricus) – višuje. Pagal pasaitinį kraštą į kiaušidę ateina ir išeina kraujagyslės ir nervai, todėl ši vieta dar vadinama kiaušidės vartais (lot.hilus ovarii). Kiaušidė turi 2 galus: nukreiptą į gimdą ir todėl vadinamą gimdiniu galu (lot.extremitas uterina) ir nukreiptą į kiaušintakį ir vadinamą kiaušintakiniu galu (lot.extremitas tubaria).
Kiaušidę iš visų pusių dengia pilvaplėvė, taigi jos padėtis pilvaplėvės atžvilgiu – intraperitoninė. Ji sudaro pasaitus, raiščius ir fiksuoja kiaušidę tam tikroje padėtyje, bei suteikia kiaušidei balzganą matinį atspalvį. Kiaušidės raiščiai ir pasaitai:
Kiaušidės pasaitas (lot.mesovarium), jungia kiaušidę su plačiojo gimdos raiščio užpakaliniu lapeliu. Čia gali išsidėstyti embrioniniai mezonefrinio (Volfo) latako (lot.ductus mesonephricus s. Wolffi), likučiai ir lemti cistų susidarymą.
Savasis kiaušidės raištis (lot.lig. ovarii proprium), eina nuo kiaušidės gimdino galo iki gimdos kampo tarp abiejų gimdos plačiojo raiščio lapų.
Kiaušidės pakabinamasis raištis (lot.lig. suspensorium ovarii), eina nuo į kiaušintakį atsukto galo į viršų prie šoninės mažojo dubens sienos. Tarp šio raiščio lapų eina kraujagyslės ir nervai.
Kiaušidė sudaryta iš stromos (lot.stroma ovarii) ir parenchimos (lot.zona parenchymatosa).
Stroma sudaryta iš balzganojo kiaušidės dangalo (lot.tunica albuginea ovarii) ir viduryje kiaušidės esančio puriojo jungiamojo audinio, kuriame išsiraizgo kraujagyslės bei nervai. Balzganasis kiaušidės dangalas – balta tankaus netaisyklingo jungiamojo audinio kapsulė, gaubianti kiaušidę po pilvaplėve. Nuo jo nutįsta skaidulos į kiaušidės gilumą ir ten susipina su puriuoju jungiamuoju audiniu.
Parenchima, dar kitaip vadinama kiaušidės žieve, yra po balzganuoju kiaušidės dangalu. Ją sudaro augantys ir bręstantys folikulai, kurių viduje yra kiaušialąstė (lot.ovum). Daugiausia (apie 6-7 mln.) nesubrendusių folikulų būna moteriškosios lyties vaisiaus kiaušidėse apie 20 nėštumo savaitę. Naujagimės kiaušidėje būna apie 1-2 mln. folikulų. Dėl nuolatinės tam tikros kiaušidžių pertvarkos ir kokybiškiausių folikulų atrankos iki brendimo pradžios lieka 300-500 000 folikulų. Folikulai galutinai subręsta lytinio brendimo laikotarpiu. Kiekvieną mėnesį aktyvuojasi ir pradeda bręsti apie 1000 kiaušinėlių, tačiau dažniausiai subręsta tik vienas: paprastai vieną mėnsį vienoje, kitą – kitoje kiaušidėje.
Subrendęs folikulas labai padidėja, priartėja prie kiaušialąstės paviršiaus, ištempia dangalus, kurie galiausiai neatlkaikę spaudimo plyšta – įvyksta ovuliacija: folikulinis skystis kartu su kiaušialąste išplaunami į pilvaplėvės ertmę.
Tuomet folikulinės ląstelės dauginasi ir užpildo buvusią ertmę – susidaro geltonkūnis (lot.corpus luteum). Jei kiaušialąstė neapvaisinama, geltonkūnis greitai sunyksta – vietoj jo ląstelių išsivysto jungiamojo audinio randas, vadinamas balkšvuoju kūnu (lot.corpus albicans). Jei kiaušialąstėapvaisinama, geltonkūnis didėja auga, pasiekia ~3 cm diametrą. Jis funkcionuoja per visą nėštumo laikotarpį, tačiau po gimdymo išnyksta, palikdamas kiaušidėje randą.
Kiaušidę maitina kiaušidžių arterijos (lot.aa. ovaricae), ateinančios iš pilvinės aortos (lot.aorta abdominalis) ir kiaušintakinės gimdos arterijos šakos (lot.rami tubarii a. uterinae). Kiaušidėje jos gausiai tarp savęs jungiasi.
