Nuo VIII a. pr. m. e. iki XIX a. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų gentis jotvingiai. Nuo XIII–XIV a. iki 1795 m. kaimas priklausė LDK. XVIII a. dar tęsėsi Sengirės kolonizacija, į vietoves prie Balčio ežero kėlėsi kolonistais sentikiai iš Rusijos, tuo pačiu norėdami išvengti patriarcho Nikono persekiojamų. Pirmieji persikėlėliai pasirodė dar prieš 1780 m., pakviesti šių žemių valdytojo Sanoko pataurininko Adomo Gelaževskio. 1796 m. susikūrė gyvenvietė Karolinas – dvarininkas Liudvikas Skanpskis vieną iš savo palivarkų pavadino žmonos Karolinos vardu. 1827 m. kaime buvo 19 dūmų (sodybų) ir 159 gyventojai. Po 1831 m. sukilimo palivarkas su visomis žemėmis caro adinistracijos buvo nusavintas imperijos naudai. Rusijos valdininkai, siekdama sentikius pritraukti prie stačiatikių bažnyčios, pradėjo jiems dalinti netoliese esanti Češkinės mišką, susikūrė naujakurių gyvenvietė, vadinama Češkine, o vėliau – Pakrausku. Nuo 1843 m. jau visas kaimas įvardijamas kaip Pakráuskas,[1] o buvusiame Karolino palivarke pagal caro rūmų architekto Konstantino Thono projektą 1846–1854 m. pastatyta Dievo Motinos Globėjos cerkvė. Administraciškai Pakrauskas buvo pavaldus Gibų valsčiui su centru Gibų kaime. Po kiek laiko jau ir valsčius buvo pervadintas Pakrausko vardu Seinų apskrityje,[2] nors jo centras išliko Gibuose. Apylinkėse gyvenę 462 sentikiai (1856 m.) priklausė piliponiečiams (sentikių atšaka) ir toliau laikėsi savo tradicijų, religines apeigas atlikdavo slaptai.
Grzegorz Sosna, Antonina Troc-Sosna. Zapomniane dziedzictwo. Nie istniejące już cerkwie w dorzeczu Biebrzy i Narwi. Orthdruk, Białystok, 2002 ISBN 83-85368-94-9
