Juozas Eretas-Jakaitis (vok.Jozeph Ehret, 1896 m. spalio 18 d. Bazelyje, Šveicarija – 1984 m. kovo 13 d. Bazelyje) – lietuvių ir šveicarų mokslininkas, literatūros istorikas ir pedagogas, publicistas, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) steigėjas ir pirmasis vadovas.
Biografija
Šveicarijoje
Bazelyje baigė gimnaziją. Nuo 1915 m. studijavo germanistiką ir istoriją Fribūro, Bazelio ir Lozanos universitetuose. 1918 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie jėzuitų teatrą Fribūre. Su lietuviais susipažino dar studentaudamas Fribūre 1917 m. pabaigoje, lietuviams palankaus profesoriaus Gustavo Šniurerio rekomenduotas, pradėjo dirbti Lietuvos informacijų biure.[1]
Šveicaro J. Ereto likimą, jo viso gyvenimo veiklą Lietuvos labui lėmė lietuvis Mikelis Ašmys, vienas iš Klaipėdos krašto jaunųjų patriotų. M. Ašmio padedamas J. Eretas pradėjo mokytis lietuvių kalbos, susipažino su Fribūro universiteto studentais Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Kartu su M. Ašmiu leido informacinius biuletenius ir žurnalą „Litauen“. 1918 m. parašė didžiulį veikalą (apie 500 psl.) vokiečių kalba „Litauen in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft“ („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“; Bern, 1919). Ši knyga tapo pirmąja pažintine studija valstybėms, kurios apie ką tik nepriklausomybę paskelbusią jauną valstybę mažai žinojo.
1918 m. M. Ašmį netikėtai pakirto ispaniškas gripas. Mirties akivaizdoje M. Ašmys pasikvietė savo studijų draugą ir bendradarbį J. Eretą, nupiešė atgimstančios Lietuvos perspektyvas, išsakė troškimus ir paprašė jį pavaduoti dirbant tėvynės labui. J. Eretas pažadėjo ir savo pažadą tesėjo.[2]
1918 m. J. Eretas pradėjo dirbti Lietuvos informacijų biure Lozanoje. Nuo 1919 m. sausio mėn. dirbo spaudos specialistu prie Lietuvos misijos Berne, nuo rugsėjo mėn. – spaudos biure Berlyne. Tais pačiais metais Lietuvos atstovas Berne Juozas Purickis pakvietė J. Eretą darbuotis atstovybėje kaip spaudos atašė, o metų pabaigoje Lietuvos Vyriausybė pakvietė dirbti Užsienio reikalų ministerijoje patarėju bei organizuoti informacijos tarnybas Lietuvoje.
Lietuvoje
1919 m. spalio 15 d. J. Eretas atvyko į Kauną, buvo paskirtas užsienio reikalų ministro patarėju spaudos reikalams. Čia įkūrė spaudos biurą (nuo 1920 m. pavasario – Informacijos departamentas) ir tapo jo direktoriumi. Užsienio reikalų viceministro pavedimu prie Informacijos departamento 1920 m. balandžio 1 d. įsteigė Lietuvos telegramų agentūrą ELTA (Ereto Lietuvos Telegramų Agentūra), vadovavo 14 jos skyrių Lietuvoje ir užsienyje. 1922 m. vasario 4 d. atsistatydino, pareigas perduodamas Matui Šalčiui.
Pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris. 1920 m. spalio mėn. įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 1-ojo savanorių pulko vado Kazio Škirpos adjutantu. 1920 m. derybose su lenkais Ženevoje ir 1921 m. Briuselyje buvo deleguotas prie lietuvių delegacijos spaudos reikalams.
1919–1922 m. pakviestas organizuoti Aukštųjų kursų Humanitarinį skyrių, kuriame vėliau dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą, o dramos studijoje – visuotinę literatūrą ir meno istoriją. Įkūrus Lietuvos universitetą, išrinktas Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, vadovavo Visuotinės literatūros katedrai.[3][4]
1922 m. gavo Lietuvos pilietybę. Juozo Tumo-Vaižganto paskatintas apie 1921 m. atkūrė Motiejaus Valančiaus blaivybės draugiją, 1922 m. įkūrė ir pradėjo leisti draugijos žurnalą „Sargyba“. Sveiką gyvenimo būdą skatino ir sportu, parašė du sporto vadovėlius. 1923 m. prisidėjo prie Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimo, 1923 m. įsteigė ir redagavo lygos laikraštį „Sportas“, kartu su Karoliu Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją (LGSF), leido federacijos laikraštį „Jėga ir grožis“. Padėjo įkurti vaikų laikraštėlį „Angelas sargas“, [5] vėliau pavadintą „Žvaigždute“.[6]
1923 m. išrinktas į Lietuvos Antrąjį Seimą, bet politinė karjera jo visai nedomino ir, nebaigęs kadencijos, iš jo pasitraukė. Kur kas labiau jį traukė mokslinė ir visuomeninė veikla, ypač organizacinis darbas su jaunimu. Įsteigė katalikišką kaimo jaunimo švietėjišką organizaciją „Pavasarininkai“, 1923–1928 m. valdybos pirmininkas. Šalia laikraščio „Pavasaris“, skirto eiliniams nariams, 1923 m. įsteigė „Pavasarininkų vadą“, skirtą jaunimo vadovams auklėti ir instruktuoti. 1926 m. laikraštis pertvarkytas ir pavadintas „Jaunimo vadu“. 1925 m. drauge su kitais įkūrė „Pavasario“ liaudies universitetą, vėliau pavadintą vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu. „Pavasario“ liaudies universitetas sudarė sąlygas siekti mokslo materialiai nepasiturinčiam jaunimui ir jau dirbantiems asmenims.
1927 m. Kaune organizavo jubiliejinį pavasarininkų kongresą, sutraukęs per 11 tūkst. pavasarininkų ir daug svečių iš užsienio. 1928 m. pabaigoje dėl susilpnėjusios sveikatos atsisakęs pirmininko pareigų liko „Pavasario sąjungos“ garbės pirmininku. 1932 m. vasarą už nepalankius žodžius valdžiai su kitais dviem pavasarininkais (Pranu Dovydaičiu ir Juozu Leimonu) buvo uždarytas į Marijampolės kalėjimą.[7]
J. Eretas buvo aktyvus Ateitininkų sąjungos narys, dalyvavo renginiuose, skaitė paskaitas. 1927 m. liepos 18 d. vadovavo pirmajai ateitininkų sporto olimpiadai, vykusiai Palangoje. 1927 m. kartu su V. Mykolaičiu-Putinu organizavo studentų literatų būrelį „Šatrija“, o nuo 1932 m. buvo šio būrelio globėjas.
1930 m. išrinktas Teologijos-filosofijos fakulteto leidžiamo žurnalo „Athenaeum“ redaktoriumi; jį redagavo iki 1938 m. Nuo 1936 m. bendradarbiavo katalikų inteligentų leidžiamame dienraštyje „XX amžius“, kas antrą savaitę pateikdavo vedamuosius apie įvykius Ispanijoje, straipsnius pasirašinėjo Hispanus slapyvardžiu.
1925 m. vedė studentę Oną Jakaitytę (1898–1954) ir nuo tol, norėdamas pabrėžti šeimos lietuviškumą, pasirašinėjo Ereto-Jakaičio pavarde. Šeima išaugino penkis vaikus: sūnų Juozą, filologą, dukras Aldoną, dramos aktorę, Laisvę, piešimo mokytoją, Birutę, tarnautoją, ir Juliją, mokytoją.
1940 m. uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, visa profesūra, taip pat ir J. Eretas, buvo atleista. Su šeima apsigyveno žmonos tėviškėje Pakorbūdžių kaime (Sintautų valsčius), slapstėsi pas ūkininkus, kad nesuimtų. 1941 m. pasitraukė į Vokietiją, tačiau su šeima pateko į SS lagerius, iš kurių Šveicarijos vyriausybės pastangomis buvo išvaduotas.
Šveicarijoje
1941 m. kovo 22 d. su šeima atvyko į savo pirmąją tėvynę Šveicariją, apsigyveno gimtajame Bazelyje. 1942 m. ėjo Fribūro universiteto kanclerio pareigas. 1942–1956 m. tarnavo Šveicarijos kariuomenėje vyresniuoju leitenantu. Iki pensijos 1962 m. dirbo Bazelio miesto gimnazijoje.[8]
Įsijungė į platesnę švietėjišką veiklą, trylika metų buvo renkamas į Bazelio miesto kantono švietimo tarybą, ruošė ir publikavo studijas įvairiais švietimo klausimais. 1954 m. išrinktas išeivijos Lietuvių rašytojų sąjungos garbės nariu, tapo Šveicarijos lietuvių bendruomenės vadovybės nariu. Šveicarų enciklopediniuose leidiniuose „Schweitzer Lexikon“ (1945–1948 m.) ir „Frauenlexikon“ (1953–1954 m.) redagavo baltų tautų skyrių, rašė į „Europe Acterna“ (1955 m.). Paskelbė straipsnių leidiniuose „Aidai“, „Draugas“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“.
Atminimo lenta Kaune, Rotušės a. 23/2Stogastulpis su atminimo lenta Juozui ir Onai Eretams Kaune, prie Zitiečių rūmų
Niekada nepamiršo savo antrosios tėvynės – Lietuvos, tęsė kovą už jos išlaisvinimą. Aktyviai įsijungė į Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą, skaitė paskaitas Vasario 16-os minėjimuose ir Europos lietuvių studijų savaičių metu, susitikinėjo su lietuviais kitose šalyse – keliskart apsilankė JAV, Italijoje ir Vokietijoje. Palaidotas Bazelio kapinėse.[9]1996 m., minint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, šeimos nariai Vytauto Didžiojo universitetui padovanojo didelę dalį J. Ereto asmeninio archyvo – nuotraukų, knygų, laiškų.
Kūryba
Šveicarijoje parašė knygą „Lietuvos praeitis, dabartis ir ateitis“ (Litauen in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft, 1919 m.), Lietuvoje išleido „Lengvosios atletikos vadovėlį“ (kartu su Karoliu Dineika, 1922 m.), „Muštuką ir kumščiasvydį“ (1923 m.), „Bethoveno jaunystė“ (1927), „Henrich Seuse“ (1929 m.), „Meister Eckehartas“ (1930 m.), „Jonas Tauleris“ (1930 m.), „Vokiečių literatūros istorija“ (1931 m., T. 1), „Jaunasis Goethe“ (1932 m.), „J. W. Goethe“ (1933 m.), "Frederikas Ozanamas" (1934 m.), iškalbos vadovėlį „Menas kalbėti“ (1935 m.), „L. Rėzos santykiai su J. V. Gėte“ (1938 m.) ir kt.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos ir užsienio spaudoje, parašė daug straipsnių ir studijų periodiniuose leidiniuose „Logos“, „Židinys“, „Soter“, „Naujoji Romuva“, „Athenaeum“.
Užsienyje parašė ir išleido „Tremties trilogiją“: „Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?“ (1964 m.), „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“ (1965 m.), „Mažosios tautos ir valstybės (jų reikšmė Europai)“ (1966 m.), taip pat „Tremtis, kaip istorijos reiškinys“ (1965 m.), monografijas apie Stasį Šalkauskį (1960 m.), Kazį Pakštą (1970 m.), prelatui Pranciškui Jurui skirtą monografiją „Valančiaus šviesa už marių“ (1980 m.). Vokiečių kalba paskelbė studiją „Užmirštieji baltai“. 1972–1975 m. ji išversta į anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų kalbas.
Atminimo įamžinimas
2001 m. spalio 18 d. VDU Katalikų teologijos kiemelyje (Gimnazijos g. 7) pastatytas profesoriaus ir jo žmonos atminimui skirtas medinis stogastulpis (tautodail. Ipolitas Užkurnys).
2006 m. spalio 12 d. ant namo Kaune (Rotušės a. 23/2) atidengta memorialinė lenta (dail. Leonas Adomkus).[12]
2010 m. spalio 15 d. prie namo Bazelyje (Šveicarija), kuriame po sovietų okupacijos nuo 1941 m. grįžęs į Šveicariją gyveno J. Eretas, atidengta atminimo lenta.
