Jozefas Tiso mokėsi Nitros teologinėje seminarijoje. Kaip gabus studentas buvo pasiųstas mokytis į Vienos universitetą, kurį baigė 1910 m. I Pasaulinio karo pradžioje tarnavo kapelionu Austrijos-Vengrijos kariuomenėje. 1915 m. tapo Nitros seminarijos rektoriumi, teologijos profesoriumi. 1921–1924 m. dirbo vyskupo sekretoriumi. 1924 m. tapo dekanu Banovcėje (Bánovce nad Bebravou), kur oficialiai tarnavo iki pat 1945 m.
Politinė karjera
1918 m. susikūrus Čekoslovakijai tapo Slovakijos Nacionalinės partijos (SLS), siekusios autonomijos naujos valstybės sudėtyje, nariu. 1926 m. tapo Čekoslovakijos parlamento nariu, 1927–1929 m. buvo sveikatos apsaugos ir sporto ministru. 1939 m. spalio 1 d. tapo nacionalistinės SLS partijos lyderiu.
1938 m. Vokietijai okupavus Sudetus ir iš šalies pasitraukus prezidentui Edvardui Benešui, Slovakija paskelbė autonomiją Čekoslovakijos sudėtyje. 1938 m. spalio 7 d. Tiso tapo autonomijos ministru pirmininku. 1939 m. kovo 9 d. Prahos vyriausybei pavaldžios Čekoslovakijos karinės pajėgos užėmė Slovakijos autonomiją ir nušalino Tiso nuo pareigų. Kovo 13 d. Tiso buvo priimtas Berlyne pas Adolfą Hitlerį, kur buvo spaudžiamas paskelbti Slovakijos nepriklausomybę, kuri būtų patronuojama Vokietijos. Ji buvo paskelbta 1939 m. kovo 14 d., o Trečiasis Reichas kitą dieną okupavo Čekiją. Tiso tapo Slovakijos ministru pirmininku, nuo spalio 26 d. – prezidentu.
Nacių šalininkas
J. Tiso įtvirtino Slovakijos valstybingumą kolaboravimo su naciais kaina. Jis stengėsi vykdyti nuosaikią politiką, todėl dažnai konfliktavo su provokiškos politikos šalininko ministro pirmininko Vojtecho Tukos vyriausybe. Slovakija buvo Vokietijos sąjungininkė okupuojant Lenkiją. Paties J. Tiso siūlymu slovakų daliniai buvo pasiųsti į Rytų frontą prieš TSRS, jis pats lankėsi okupuotose TSRS teritorijose. Pats Tiso neslėpė ir savo antsemitinių pažiūrų: pasirašė įstatymą dėl tūkstančių žydų deportacijos iš Slovakijos.
Mirties bausmė
1945 m. balandžio mėn. Tiso pasitraukė į Bavariją, bet birželio 6 d. ten buvo suimtas amerikiečių karinių pajėgų ir išduotas Čekoslovakijai. Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas myriop už tėvynės ir Slovakijos nacionalinio sukilimo išdavimą bei bendradarbiavimą su naciais. Čekoslovakijos prezidentas E. Benešas malonės nesuteikė, nors Tiso ir buvo pakankamai populiarus tarp slovakų. 1947 m. spalio 18 d. Bratislavoje sutaną dėvėjęs monsinjoras Tiso buvo pakartas. Palaidotas slapta, baiminantis politinių neramumų.