Jonijos salos (gr. Ἰόνιοι Νῆσοι, it. Isole Ionie), seniau dar vadintos Eptanisa ('Septynios salos', gr. Επτάνησα, Heptanēsa, arba Επτάνησος, Heptanēsos; it. Eptaneso) – salynas prie Balkanų pusiasalio pietvakarinių krantų, Jonijos jūroje; priklauso Graikijai. Dauguma salų sudaro Jonijos salų periferiją, bet pietinės patenka į Peloponeso ir Atikos periferijas. Plotas – 2307 km².

Salos kalnuotos (aukštis iki 1628 m – Eno kalnas Kefalonijoje), sudarytos iš kalkakmenio, dažni karstiniai reiškiniai, gausu grotų. Susidarė jūrai apsėmus pakrančių kalnagūbrius. Lygumų daugiausia Kerkyroje. Klimatas subtropinis, Viduržemio jūros tipo. Kalnų šlaituose – visžaliai krūmai, miškai (ąžuolynai), slėniuose – alyvmedžių, tabako plantacijos, citrusų sodai, vynuogynai.^[1]

Didžiausios Jonijos salyno salos:

• Kefalonija – plotas 734 km²;
• Kerkyra arba Korfu – 585,3 km²;
• Kytira – 277,7 km² (geografiškai yra toli pietuose, į pietus nuo Peloponeso, bet priskiriama prie Jonijos salų);
• Zakintas – 405,2 km²;
• Leukadė – 354,1 km²;
• Itakė – 95,8 km²;
• Kalamas – 25,1 km²;
• Meganisis – 20,1 km²;
• Elafonisas – 19,9 km² (prie Peloponeso);
• Antikytira – 19,7 km² (prie Peloponeso);
• Paksis – 19 km²;
• Schiza – 12 km² (prie Peloponeso);
• Sapienca – 11,9 km² (prie Peloponeso).

Lotyniškas vertimas ir šiuolaikinės graikų kalbos tarimas leistų sumaišyti Jonijos salas su Jonija, istorine sritimi vakarinėje Anatolijoje. Jonijos salos rašomos su omikron (Ιόνια), o Jonija su omega (Ιωνία). Šiuolaikinėje graikų kalboje tai tik tarimo klausimas, bet senovėje graikai atskirdavo šiuos pavadinimus iš klausos.

Salos turi daugybę įvairiausių vardų. Per ilgus Venecijos respublikos valdymo šimtmečius dauguma salų gavo itališkus vardus ir jais vadinamos itališkai ir angliškai. Kerkyra buvo vadinama Korfù, Itakė – Val di Kompare, Kytera – Cerigo, Lefkada – Santa Maura ir Zakintas – Zante.

~XII–IX a. pr. m. e. salas apgyvendino graikai, bet II a. pr. m. e. jas nukariavo romėnai (jos tapo Achajos provincijos dalimi). IV a. Romos imperijai suirus atiteko Bizantijai. XII a. pr. užimtos kunigaikštystę įsteigusių normandų iš Sicilijos. Nuo 1205 m. priklausė Neapoliui. XIV–XVII a. salas (1386 m. Kerkyrą, 1484 m. Zakintą, 1500 m. Kefaloniją, 1648 m. Leukadę) prisijungė Venecijos respublika. Jonijos salose klostėsi savita graikų-italų kultūra (žymiausi jos atstovai – graikų poetai A. Kalvas ir D. Solomas). Žlugus Venecijos respublikai Jonijos salos 1797 m. atiteko Prancūzijai, o 1799 m. jas užėmė Rusija ir Turkija. 1800 m. įkurta vadinamoji Septynių Salų respublika (Repubblica Settinsulare; Rusijos ir Osmanų imperijos protektoratas). Nuo 1807 m. salas vėl valdė Prancūzija. 1815 m. Vienos kongreso Jonijos salos paskelbtos Didžiosios Britanijos protektoratu (Jungtinės Jonijos salų valstijos), 1864 m. perduotos Graikijai.

Per II pasaulinį karą užimtos italų ir vokiečių kariuomenių; 1944 m. išvaduotos. Labai nukentėjo per 1953 m. žemės drebėjimą (ypač Kefalonija, Zakintas, Itakė).^[2]

2011 m. Jonijos salose gyveno 207,8 tūkst. gyventojų.^[3] Didžiausi miestai: Kerkyra, Argostolis, Zakintas, Leukadė. Salas jungia keltai, Leukadę su žemynu – tiltas. Kerkyroje, Kefalonijoje ir Zakinte yra oro uostai.

Dauguma gyventojų – graikai. Yra šiek tiek italų ir žydų palikuonių (čia anksčiau vartota venetų kalba išnyko), imigrantų albanų.

Jonijos salose vystomas turizmas, auginamos vynuogės, alyvuogės, citrusiniai vaisiai, laikomos ožkos, verčiamasi žvejyba. Taip pat gaminamas vynas, alyvų aliejus, razinos, pieno produktai. Kefalonijoje kasamas kalcio karbonatas.

Vikiteka: Jonijos salos – vaizdinė ir garsinė medžiaga