Joachim Murat

Joachimas Miuratas
pranc. Joachim Murat
J. Miuratas
Joachimo Miurato herbas
Joachimo Miurato herbas
Gimė 1767 m. kovo 25 d.
Labastide-Murat, Lo departamentas
Mirė 1815 m. spalio 13 d. (48 metai)
Pizzo, Kalabrija, Neapolio karalystė
Palaidotas (-a) Per Lašezo kapinėse
Veikla Prancūzijos maršalas, Napoleono karų dalyvis
Vikiteka Joachim Murat

Joachimas Miuratas (pranc. Joachim Murat, 1767 m. kovo 25 d. Labastide-Murat kaime – 1815 m. spalio 13 d.) – kunigaikštis, Prancūzijos maršalas (1804 m.), Neapolio karalius (18081815 m.), Revoliucijos ir Napoleono karų dalyvis, nacionalinis Italijos herojus.[1]

Biografija

Gimė smuklininko šeimoje pietų Prancūzijos Lo departamente. 1787 m. metęs teologijos studijas, įstojo į revoliucinę armiją. 1795 m. spalio 13 d. pasižymėjo per rojalistų maišto slopinimą Paryžiuje, po to tapo Napoleono Bonaparto adjutantu. Po žygio Italijoje tapo brigados generolu, po Egipto kampanijos – divizijos generolu. Napoleonas jį labai vertino už drąsą ir gebėjimą įkvėpti armiją, bet buvo prastos nuomonės apie jo, kaip karvedžio savybes. J. Miuratas suvaidino labai svarbų vaidmenį per 1799 m. lapkričio 9 d. perversmą. Išvaikęs vadinamąją Penkių šimtų tarybą (Prancūzijos Parlamento, veikusio 1795–1799 m., Žemieji rūmai), buvo paskirtas Paryžiaus gubernatoriumi. 1800 m. vedė Napoleono Bonaparto seserį Karoliną.

Per žygį į Italiją 1800 m. pasižymėjo Marengo mūšyje, vėliau kovėsi Centrinėje Italijoje su Neapolio kariuomene. 1804 m. gruodžio 2 d., Napoleono karūnacijos metu, vadovavo procesijai, vykusiai iš Tiuilri į Paryžiaus katedrą. procesijos metu nešė imperatoriaus karūną. Napoleonas jam suteikė imperijos princo titulą, taip pat Prancūzijos maršalo vardas. 1808 m. tapo abiejų Sicilijų karalystės karaliumi Joachimu Napoleono Pirmuoju. Nuo 1810 m. J. Miurato santykiai su Napoleonu Bonapartu pablogėjo dėl Miurato pretenzijų įgyti visišką nepriklausomybę.

Miurato žmona Karolina su dukra

1812 m. vadovavo 28 000 žmonių kavalerijos korpusui, veikusiame Didžiosios armijos avangarde žygio į Rusiją metu. Rugsėjo 7 d. pasižymėjo Borodino mūšyje, spalio 6 d. buvo sutriuškintas prie Tarutino ir vos išvengė nelaisvės. Griūvant Napoleono Bonaparto imperijai, Miuratas 1813 m. sudarė taiką su Austrija ir slaptą sandėrį su Britanija, pasižadėdamas nukreipti prieš Prancūziją 30 000 kareivių korpusą. J. Miurato kariuomenė nebuvo labai aktyvi, Eugenijui de Boharnė pavyko smogti austrams keletą triuškinančių smūgių. Vėliau, Napoleonui pabėgus iš Elba salos, vėl su juo suartėjo. Napoleonas, nenorėdamas matyti jo netoli savęs, įsakė vykti į Prancūzijos pietus. Po Vaterlo mūšio su nedidele flotile nusprendė plaukti į Italijos pietus ir ten organizuoti sukilimą prieš Burbonus. Tačiau audra išblaškė laivus ir, kai 1815 m. rugsėjį pasiekė Kalabrijos krantą, kartu su juo tebuvo likę 26 žmonės. Buvo sugautas žandarų. Karo lauko teismo sprendimu jis, kaip maištininkas, Pizzo vietovėje buvo sušaudytas. Palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.

Turėjo 4 vaikus. Visus titulus gavo gerai kovodamas Napoleono Bonaparto armijoje arba dėl santuokos su Napoleono jaunesniąja seserimi Karolina Bonapart. Dažnai vadinamas „spalvingu puošėju“ arba „puikiuoju karaliumi“.

Šaltiniai

  1. Murat Joachim. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 598 psl.