Bonapartai (pranc. Bonaparte, it. Buonaparte) – italų bajorų giminė, 1804–1815 m. valdžiusi daugelį Europos šalių.[1]
Istorija
Imperatoriškoji Bonapartų dinastija įkurta 1804 m. Napoleono I.
Iš Bonapartų atšakos, XVI a. apsigyvenusios Korsikoje, kilo:
Prancūzijos imperatoriai:
Olandijos karaliai:
Neapolio karaliai:
Vestfalijos karalius:
Ispanijos karalius:
Kiti Bonapartai:
- Liusjenas Bonapartas (1775–1840 m.), Napoleono I brolis, Penkių šimtų tarybos pirmininkas, Briumero aštuonioliktosios perversmo dalyvis, 1799 m. vidaus reikalų ministras, 1800 m. pasiuntinys Ispanijoje. Vėliau susipyko su Napoleonu I, 1807 m. atsisakė siūlomo Portugalijos sosto.
- Eliza Bonapart (1777–1820 m.), Napoleono I sesuo, 1805–1814 m. Lukos ir Piombino kunigaikštienė, 1809–1814 m. Toskanos didžioji hercogienė.
- Polina Bonapart (1780–1825 m.), Napoleono I sesuo, 1806–1814 m. Guastaljos hercogienė, 1814 m. lydėjo Napoleoną I į Elbą.
- Karolina Bonapart, Napoleono I sesuo
- Napoleonas II, Napoleono I sūnus
Šaltiniai
Nuorodos