Chesus Franko (isp. Jesús "Jess" Franco, tikrasis vardas Jesús Franco Manera; g. 1930 m. gegužės 12 d. – 2008 m. balandžio 2 d.) – ispanų kino režisierius, scenarijų autorius, kompozitorius ir aktorius. Savo darbus jis dažnai pasirašydavo įvairiais vardais (Jess Franco, Franco Manera, Jess Frank, Robert Zimmerman ir kitais).
Jo filmų dažniausios temos – eksploatacinis žanras, ypač temos „moterys kalėjime“, „vampyrės lesbietės“, sadomazochizmas, zombiai bei „sexploitation“ žanras (Franko ekranizavo keletą Markizo de Sado kūrinių). Be šių filmų sukūrė keletą juostų karo tema, apie šnipus, taip pat fantastines juostas bei istorines dramas. Per savo karjerą Franko sukūrė daugiau kaip 160 filmų, tačiau tikslus skaičius nėra žinomas: režisierius paprastai filmuodavo keletą juostų vienu metu, supindamas scenas arba panaudodamas jas keliuose filmuose ir net aktoriai kartais nežinodavo, kad vaidina ne viename, o keliuose filmuose iš karto. Be to, neretai filmai atskirose šalyse pasirodydavo skirtingais pavadinimais bei yra žinomas ne vienas pradėtas, tačiau nebaigtas kūrinys. Beveik visi jo filmai buvo mažo biudžeto ir jų demonstravimas buvo ribojamas cenzūros arba, karjeros pabaigoje, išleidžiami tik DVD formatu. Tai faktiškai leisdavo kurti filmus savo nuožiūra, nederinant darbo su kino kompanijų reikalavimais.
Franko filmams būdingos ilgos, ištęstos erotinės scenos, o kai kurios juostos balansuoja ties pornografijos riba. Jis dažnai filmuodavo laikydamas kamerą rankoje, stambiu planu, kas suteikdavo didesnio realistiškumo. Kitas būdingas režisieriaus bruožas – tie patys aktoriai, bendradarbiavę su juo daugelyje filmų: Lina Romay, Soledad Miranda, Klaus Kinski, Maria Rohm, Monica Swinn, Christopher Lee, Susan Hemingway, Howard Vernon, Alice Arno, Olivier Mathot. Pats režisierius taip pat dažnai atlikdavo nedidelius vaidmenis savo filmuose.
Biografija
Jau būdamas 6, Chesus, skatinamas vyresniojo brolio Enrique, susidomėjo muzika ir įstojo į Madrido konservatoriją, kurioje baigė pianino klasę.[1]
Vėliau Franko studijavo teisę, pradėjo rašyti romanus David Khume pseudonimu ir įstojo į kinematografijos institutą (IIEC), kuriame studijavo vos 2 metus, derindamas mokslą ir aktorystę teatre. Po to Franko persikėlė į Paryžių, kur Sorbonos universitete studijavo režisūros techniką ir praleido daugybę laiko archyvuose žiūrėdamas kino filmus.
Grįžęs į Ispaniją, Franko pradėjo darbuotis kino industrijoje, pradžioje kaip kompozitorius, vėliau – kaip režisieriaus asistentas, dirbdamas su tokiais režisieriais kaip Joaquin Marchent, Leon Klimovsky, Juan Antonio Bardem, o kompanijoje „Agata Films S.A.“ – ir kaip prodiuseris bei rašytojas. Po daugiau kaip 20 filmų, kuriuose jis buvo asistentu, 1959 m. Franko pradėjo režisuoti pats.
1961 m. kartu su prodiuseriu pamatęs filmą „Drakulos nuotakos“, Franko nusprendė kurti siaubo filmus. Tais pačiais metais pasirodė kultiniu tapęs „L’Horrible Dr. Orlof“, sulaukęs populiarumo ir Jungtinėje Karalystėje bei JAV. Franko filmą ne tik režisavo, bet taip pat parašė scenarijų ir dalį muzikos.
7 dešimtmetyje jis toliau kūrė siaubo filmus, taip pat keletą juostų apie šnipus bei „softcore“ erotinius filmus pagal Markizo de Sado kūrybą. Nors Franko nufilmavo keletą įdomių filmų („99 moterys“ bei 2 filmus su aktoriumi Christopher Lee pagrindiniame vaidmenyje – „Bloody Judge“ ir „Grafas Drakula“), tačiau didesnės finansinės sėkmės nesulaukė.
Tuo laiku režisierius „atrado“ aktorę Soledad Miranda, kuri pirmą didesnį vaidmenį atliko filme „Grafas Drakula“). 1969 m. Franco persikėlė į Prancūziją, kur galėjo kurti filmus su daugiau erotikos ir smurto. Tai buvo mažo biudžeto juostos, beveik visada skirtos suaugusiųjų auditorijai, be didelio finansinio pasisekimo, bet tam tikruose sluoksniuose kultinio, kaip ir pats režisierius, statuso.
Režisieriaus mūza Soledad Miranda buvo nusifilmavusi 6 jo filmuose iš eilės (tarp kurių žinomiausias – „Vampyros Lesbos“), kai 1970 m. žuvo automobilio avarijoje Portugalijoje. Po metų Franko atrado 17-metę aktorę Lina Romay, kuri tapo jo mūza ir kine, ir gyvenime.
Nepaisant to, kad 1970-ųjų pradžioje Franko sukūrė keletą sėkmingų siaubo filmų, daugelis laikė jį pornografinių filmų režisieriumi, nes didžioji dalis jo kuriamų filmų buvo skirta suaugusiųjų kategorijai. 1980-ųjų pradžioje jis vėl sukūrė eilę mažo biudžeto siaubo filmų, tačiau po 1983-ųjų vėl grįžo prie erotinių juostų kūrimo.
1988 m. ir 1996 m. Franko sukūrė du didelio biudžeto siaubo filmus („Beveidė“ ir „Killer Barbys“), įrodydamas, kad, esant pakankamam finansavimui, gali kurti ir tokius filmus, tačiau po 1996 m. nei vienas jo filmas nebuvo demonstruojamas kino teatre, po sukūrimo iš karto išleidžiamas DVD formatu.
Asmeninis gyvenimas
1962–75 m. Franko buvo vedęs Nicole Guettard, kuri keletą metų padėjo jam rašyti scenarijus kino filmams bei keliuose jų atliko nedidelius vaidmenis. Kartu jie susilaukė dukters Caroline Riviere, taip pat vaidinusios keliuose jo filmuose.
Po to, kai 1970 m. automobilio avarijoje žuvo jo mėgstama aktorė Soledad Miranda, Franko susipažino su tuo metu tik 17 sulaukusia Lina Romay, kurią ėmėsi globoti, ketindamas paversti savo filmų žvaigžde. Jiedu kartu praleido keturis dešimtmečius, Romay buvo ne tik jo mėgstama aktorė, bet ir mūza bei gyvenimo draugė, suvaidinusi daugiau kaip 100-e jo režisuotų filmų.
Jiedu susituokė tik 2008 m.[2] 2012 m. Romay mirė nuo vėžio, būdama 57, o Franko – po metų, sulaukęs 82.
Filmografija
Šaltiniai
Nuorodos