Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Eksploatacinis filmas (angl. exploitation film) – kino žanras, kuriame pagrindine tema dažniausiai būna tam tikros rūšies prievarta (eksploatacija). Paprastai tai mažo biudžeto filmai, kuriuose gausu prievartos scenų ir erotikos elementų, rasizmo ir panašių epizodų, kurių paprastai nebūna didžiuosiuose kino teatruose demonstruojamose juostose. Taip pat neretai dėl prastos kokybės priskiriami B klasės filmams.^[1]

Šio žanro filmų populiarumo pikas buvo praėjusio amžiaus septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai, nors žanro užuomazgų būta ir anksčiau. Pradžioje tokie filmai, ribojami cenzūros, buvo rodomi mažuose arba lauko kino teatruose, dabartiniu laikotarpiu juos rodo specializuoti televizijos kanalai arba jie iš karto platinami DVD formatu.

Pirmieji žymesni filmai, priskirti šiam žanrui, buvo sukurti JAV 1930–40 metais ir tuometinės griežtos cenzūros rėmuose juose buvo eksploatuojamos seksualinės ar narkotikų vartojimo temos („Marihuana“ (1936), „Refeer Madness“ (1938), „Sex Madness“ (1938), „Mom and Dad“ (1945), „She Shoulda Said No!“ (1949)).

Eksploataciniai filmai yra skirstomi į kategorijas pagal savo pobūdį, temą, veiksmo vietą ir kitus veiksnius. Viso priskaičiuojama daugiau kaip 20 žanro kategorijų, tačiau neretai keletas skirtingų temų būna supintos į vieną juostą. Pagrindinės kategorijos yra:

• Bikersploitation pradžia laikomi 1953 m., kuomet buvo sukurtas filmas „The Wild One“ su Marlon Brando, tačiau didesnį impulsą davė didelio populiarumo sulaukęs 1966 m. filmas „The Wild Angels“. Šiose juostose veiksmas sukasi apie motociklininkus arba jų gaujas, tačiau dėl prievartos scenų jie skiriasi nuo taip vadinamų „kelio filmų“. Garsiausi filmai: „Motopsycho“ (1965), „Hells Angels on Wheels“ (1967), „Gimę pralaimėti“ (1967) ir „Nerūpestingas keliautojas“ (1969).
• Blaxploitation – filmai, kuriuose visus arba bent jau pagrindinius vaidmenis atlieka juodaodžiai aktoriai; jie orientuoti į juodaodžių publiką ir dažnai rodo scenas iš šių gyvenamųjų rajonų – getų. Didžiausia „blaxploitation“ filmų žvaigžde yra aktorė Pam Grier, filmai – „Foksė Braun“, „Fraidė Foster“,, Kofi, „Blacula“, „Shaft“, „Sugar Hill“ ir kiti. 1973 m. sukurtas bondiados filmas „Gyventi ir leisk numirti“ taip pat turi šiam žanrui būdingą siužeto liniją. Šiuolaikiškais „blaxploitation“ filmais laikomi Quentin Tarantino juosta „Džekė Braun“ ir Scotto Sanderso „Black Dynamite“.
• Cannibal films žanro juostos dažniausiai buvo kuriami Italijoje ir Ispanijoje, garsiausi režisieriai – Joe D‘Amato, Jesus Franco, Rugerro Deodado ir Umberto Lenzi. Veiksmas dažniausiai vyksta Pietų Amerikoje arba Afrikoje, egzotiškoje aplinkoje. Garsiausias filmas – kontroversiškas ir daugelyje šalių uždraustas „Cannibal Holocaust“ (1980).
• Sexploitation filmuose gausu seksualinės prievartos ir moterų išnaudojimo scenų. Režisieriaus Tinto Brass juosta „Kaligula“ su tokiomis žvaigždėmis kaip Malcom McDowell, Helen Mirren ir Peter O‘Toole bei didžiuliu biudžetu yra išimtis šio žanro juostose. Kitas žymus šio stiliaus režisierius – Russ Meyer („Faster, Pussycat! Kill! Kill!“, „Superwixens“).
• Rape ande revenge filmuose siužeto linija paprastai apima išprievartavimą ir vėliau sekantį aukos kerštą. Garsiausi filmai: „Spjaunu ant tavo kapo“, „Mis 45“ ir „Nesugrąžinamas laikas“ su Monica Bellucci.
• Nazisploitation juostose pasakojama apie nacių vykdomus kankinimus ar prievartavimus kalėjimuose, darbo stovyklose Antrojo pasaulinio karo metu (filmai „Ilsa, SS vilkė“, „L‘ultima orgia del III Reich“, Tinto Brasso „Kitės salonas“, Piero Paolo Pasolini „Salo o le 120 giomate di Sodoma“ ir Lilianos Cavani „Naktinis portjė“).
• Women in prison buvo populiarūs 1970-ųjų pradžioje. Šiuose filmuose, pasakojančiuose apie kalėjime atsidūrusias moteris, gausų sadistinių, erotinių bei lesbianiszmo scenų. (filmai „99 moterys“, „Didelis paukštyčių narvas“, „Arena“, „Juodoji mama, baltoji mama“ „Barbed Wire Dolls“, „Reform School Girls“).
• Canuxploitation – Kanadoje sukurti filmai, pasakojantys apie šią šalį ir gyvenimą joje.^[2] Šio žanro populiarumui didžiausią įtaką turėjo režisieriai David Cronenberg ir Bob Clark.
• Carsploitation filmuose gausu scenų su automobiliais, lenktynių ir avarijų. Tai daugiausia JAV ir Australijoje kurtos juostos: „Išnykimo taškas“ (1971), „Dingti per 60 sekundžių“ (1974), „Death Race 2000“ (1975), „Mad Max“ ir Quentin Tarantino „Mirties įrodymas“ (2007).
• Giallo – Italijoje sukurti veiksmo filmai, kurių centre dažniausiai būna žiaurios žmogžudystės ir nusikaltėlių paieškos („Katė su devyniomis uodegomis“, „Keturios musės ant pilko aksomo“, „Keistas ponios Vord įprotis“). Garsiausi režisieriai – Dario Argento, Lucio Fulci ir Mario Bava.
• Ozploitation – 1970-aisiais ir 80-aisiais Australijoje sukurti siaubo, erotiniai ir kriminaliniai filmai („Mad Max“, „Alvin Purple“, „Turkey Shoot“).
• Shocksploitation filmai stengiasi kuo labiau šokiruoti, todėl tokiose juostose detaliai rodomos prievartos ar žudynių scenos, incestas („Serbiškas filmas“, „Trileris: žiaurus filmas“, „Hostelis“, „Baise-moi“, „House of 1000 Corpses“, „Nekromantik“).
• Slasher filmų centre būna žudikai-psichopatai, su dažniausiai susigrumia eiliniai žmonės („Psichopatas“ (1960), „Helloween“, serija „Košmaras Guobų gatvėje“, „Friday the 13th“, „The Texas Chainsaw Massacre“).
• Spageti vesternai – filmai apie XIX amžiaus Ameriką, nufilmuoti Italijoje. Skirtingai negu JAV kurtuose vesternuose, šiuose daugiau daugiau prievartos scenų, ryškesni neigiamų herojų personažai. Itališkus vesternus visame pasaulyje išgarsino režisieriai Sergio Leone ir Sergio Corbucci, juose vaidindamas išgarsėjo Franco Nero, Clint Eastwood bei savo karjerą atgaivino Lee Van Cleef.
• Zombie movies – siaubo filmai apie gyvus numirėlius
• Pinku eiga – aštuntame dešimtmetyje Japonijoje populiarūs „sexploitation“ stiliaus filmai

• Eric Schaefer, Bold! Daring! Shocking! True!": A History of Exploitation Films, 1919–1959 Durham, N.C., Duke University Press, 1999.