Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Japonijos ekonomika
Valiuta	jena (JPY¥)
Fiskaliniai metai	balandžio 1 d. – kovo 31 d.
Prekybos partneriai	APEC, WTO, OECD
Statistiniai duomenys
BVP	5,388 trln. $ (2009 m.)
BVP augimas	0 % (2009 m.)
BVP gyventojui	42,310 tūkst. $ (2009 m.)
BVP pagal ūkio sektorius	žemės ūkis: 1,6 % pramonė: 25,3 % paslaugos: 73,1 % (2006 m.)
Infliacija	1,2 % (2009 m.)
Darbo jėga	66,44 mln. (2006 m.)
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektorius	žemės ūkis: 4,6 % pramonė: 27,8 % paslaugos: 67,7 % (2004 m.)
Bedarbystė	4,1 % (2006 m.)
Pagrindiniai pramonės sektoriai	mašinų gamyba, pramonės ir transporto įranga, elektronikos prietaisai, chemijos pramonė, metalo apdirbimas, mechaniniai įrankiai, organinių medžiagų perdirbimas, spalvotieji metalai
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos	678,1 mlrd. $ (2007 m.)
Pagrindiniai eksporto partneriai	JAV: 20,4 %, Kinija: 15,3 %, Pietų Korėja: 7,6 %, Taivanas: 6,3 %, Honkongas: 5,4 % (2007 m.)
Importo pajamos	573,3 mlrd. $ (2007 m.)
Pagrindiniai importo partneriai	Kinija: 20,5 %, JAV: 11,6 %, Saudo Arabija: 5,7 %, JAE: 5,2 %, Australija: 5 %, Pietų Korėja: 4,4 %, Indonezija: 4,2 % (2007 m.)
Bendroji skola užsieniui	1,547 trln. $ (2006 m. liepa)
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas	176,2 % BVP dalies (kartu su vietinėmis išlaidomis, 2006 m.)
Tiesioginės įplaukos	1,411 trln. $ (2006 m.)
Tiesioginės išlaidos	1,639 trln. $ (2006 m.)
Ekonominės pagalbos fondas	9,7 mlrd. $ (2007 m. vasaris)
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Japonija yra pramoninė laisvos rinkos ekonomikos šalis. Atskirais aspektais Japonijoje tebėra pastebimi ankstesnės valstybės reguliuojamos ekonomikos požymiai, tačiau pastaraisiais metais Japonijos ekonomika vis labiau dereguliuojama ir privatizuojama, paskutinis svarbus žingsnis šia linkme buvo Japonijos pašto privatizavimas.

Japonijos ekonomikai būdingas aukštas efektyvumas, ji ypatingai stipri tarptautinėje prekyboje ir intensyvių tyrimų reikalaujančiose aukštosiose technologijose. 2003 m. Japonijos eksportas siekė 363 milijardus eurų. Šiuo požiūriu Japonija yra trečioje vietoje tarp stambiausių eksporto valstybių po Vokietijos ir JAV. Tokiose srityse kaip žemės ūkis ir paslaugos jos produktyvumas yra žemesnis. Žemės ūkio sektorius yra stipriai subsidijuojamas.

Mažėjančios akcijų ir nekilnojamojo turto kainos devintojo dešimtmečio pabaigoje sukėlė ekonomikos stagnaciją. BVP augimas sumažėjo iki vidutiniškai 1.5 % 1991-1999 m. Tai buvo lėtesnis augimas, nei tai buvo būdinga kitoms didžiosioms pramoninėms valstybėms tuo pačiu laikotarpiu, tačiau jis atitiko Prancūzijos ir Vokietijos augimą. Amžių sandūroje Japonija patyrė recesiją, kurią skatino ir recesiją JAV, tačiau nuo 2003 m. vėl prasidėjo stabilus ūkio augimas BVP didėjant po 2.0 % 2003-2004 m., tokio paties augimo tikimasi ir 2005 m. 2005 m. pirmoje pusėje Japonija pasiekė 5 % augimą.

Dėl didelių atlyginimų jau aštuntajame dešimtmetyje japonų įmonės pradėjo perkėlinėti gamybą į užsienį, pirmiausia į Pietryčių Azijos šalis – Singapūrą ir Malaiziją.

Japonija yra išsidėsčiusi salyne, sudarytame iš daugybės salų, iš kurių keturios didžiausios yra Hokaido sala, Honšiū, Šikoku ir Kiūšiū, tarpusavyje sujungtos tiltais ir tuneliais. 80 % teritorijos yra kalnuota, o lygumos sudaro tik nedidelę dalį. Didžiausia lyguma yra Kanto, kurioje yra Tokijas.

Kalnuotame salyne nėra arba yra labai nedaug gamtinių išteklių reikalingų augančiai ekonomikai ir dideliam gyventojų skaičiui. Nors šalyje ir išgaunami įvairūs gamtiniai ištekliai, tačiau didžioji dalis mineralinių žaliavų pokaryje yra importuojama. Vietinius metalų rūdos telkinius sudėtinga eksplotuoti, nes juose esanti rūda yra žemos kokybės. Japonijos pramonės poreikius tenkina tik turimos aukso, magnio ir sidabro rūdos atsargos. Šalyje yra dideli miškai, kurie XX a. devintajame dešimtmetyje dengė 70 proc. teritorijos, ūkiniams tikslams išnaudojami menkai. Dėl sudėtingo landšafto, neišvystyto kelių tinklo ir didelės jaunų medžių dalies iš vietinių išteklių tenkinama tik tarp 25 ir 30 procentų šalies poreikių. Dėl to šalyje išvystyta gamybos ir perdirbiamoji pramonė remiasi daugiausia importinių žaliavų perdirbimu.

Dėl didelės priklausomybės nuo importuojamų energijos šaltinių Japonija siekia diversifikuoti savo žaliavų šaltinius. Nuo naftos šoko aštuntajame dešimtmetyje laikų Japonija sumažino savo priklausomybę nuo naftos kaip energijos šaltinio nuo 75 proc. 1973 m. iki 57 proc. šiuo metu. Kitais svarbiais energijos šaltiniais yra akmens anglis, suskystintos dujos, branduolinė energija ir hidroenergija. Naftos produktų paklausa taip pat mažinama specialiai vyriausybės nustatytais mokesčiais varikliams didesniems nei 2000 cc, taip pat mokesčiais pačiam benzinui, kurie šiuo metu sudaro 54 jenas už kiekvieną vartotojui parduotą litrą benzino. Namų apšildymui portatyviniais šildytuvais, plačiai naudojamos žibalinės krosnelės, ypač šiaurinėje šalies dalyje. Daugelis taksi kompanijų savo mašinoms naudoja suskystintas dujas, kurių bakai montuojami į bagažines. Prie kuro taupymo sėkmingai prisideda į masinę gamybą patekę hibridiniai varikliai.

Tik 15 % Japonijos teritorijos yra tinkama žemės ūkiui. Žemės ūkis yra stipriai subsidijuojamas ir apsaugotas nuo užsienio importo. Japonija tenkina apie 50 % savo žemės ūkio produktų poreikių iš vietinių šaltinių, likusi dalis importuojama. Paprastai Japonijoje išauginamas nedidelis ryžių perteklius, tačiau importuojami dideli kiekiai kviečių, sorgų ir sojos pupelių, daugiausia iš JAV. Tuo pačiu Japonija yra didžiausia JAV žemės ūkio eksporto rinka. Hokaide, taip pat Nagasakyje auginamos bulvės.

Pramonė yra susitelkusi keliuose regionuose, kurie išvardinti pagal svarbumą: Kanto regionas aplink Tokijų, ypač Čibos, Kanagavos. Saitamos prefektūros ir Tokijas; Nagojos metropolinė sritis, įskaitant Aiči, Gifu, Mie ir Šizuokos prefektūras; Kinki; pietvakarinė Honšiū dalis ir šiaurinė Šikoku dalis aplink Vidinę jūrą; šiaurinė Kiūšiū dalis (Kitakiūšiū). Be to siaura pramoninių centrų juosta tęsiasi tarp Tokijo ir Hirošimos. Tarp jų yra ir Tojotos miestas netoli Nagojos, šio automobilių gamintojo centras.

Sritys, kuriose Japonija santykinai yra stipriai technologiškai pažengusi, yra puslaidininkų gamyba, šviesolaidžiai, optoelektronika, faksų ir kopijavimo aparatai. pramoniniai robotai, fermentacijos procesai. Japonija šiek tiek atsilieka tokiose srityse kaip palydovai, raketos ir dideli lėktuvai.

Japonijos darbo rinką sudaro apie 64 mln. darbuotojų, iš kurių 40 % yra moterys. Profesinėms sąjungoms priklauso apie 12 mln. Bedarbystės lygis yra 4.9 % – didžiausias viso pokario laikotarpiu.

Viena iš Japonijos darbo rinkos problemų ilgalaikėje perspektyvoje yra mažas gimstamumas. Pirmojoje 2005 pusėje mirtingumas Japonijoje buvo didesnis už gimstamumą, t. y. prasidėjo gyventojų skaičiaus mažėjimas, kuris buvo numatomas tik nuo 2007 m. Didėjanti pagyvenusių žmonių dalis Japonijos visuomenėje neigiamai veikia pensijų sistemą. Nors viena iš priemonių prieš neigiamą gimstamumo mažėjimo poveikį būtų kliūčių imigracijai panaikinimas, tačiau iki šiol Japonijos vyriausybė nebuvo linkusi to daryti.

Po Antrojo pasaulinio karo visi Japonijos didmiesčiai (išskyrus Kiotą) su visa savo pramone buvo sugriauti, BVP sudarė tik pusę prieškarinės vertės. Bedarbystė sudarė virš trisdešimt procentų ir ją švelnino tik tai, kad daug darbininkų grįžo į kaimus.

Be to Aukščiausioje sąjungininkų vadovybė (Supreme Command of the Allied Powers SCAP) nurodė visą karinę pramonę perorientuoti civilinėms reikmėms arba likviduoti. Taip Japonijos automobilių pramonę ėmė kurti buvę lėktuvų gamybos inžinieriai. 1947 m. buvo paleisti zaibatsu, XX a. pradžioje Japonijos pramonėje dominavę įmonių konglomeratai, nes jie laikyti japonų nacionalizmo skatintojais. Vėliau šie konglomeratai atgimė, tačiau kiek kitokia forma.

Pokarinės Japonijos ekonominei politikai buvo daroma įtaka marksistinių idėjų. Pirmajame Japonijos penkmečio plane Japonijos vyriausybė visas jėgas numatė skirti sunkiosios pramonės atkūrimui ir jau šeštojo dešimtmečio pradžioje pasiekė prieškarinį lygį. 1950 m. prasidėjusiame Korėjos kare Japonija sąjungininkams tapo atsparos tašku, o tai skatino ekonomikos augimą ir padėjo 1953 m. atgauti suverenitetą.

Pirmines marksistines tendencijas šeštojo dešimtmečio viduryje išstūmė stiprėjančios liberalizmo ir demokratijos idėjos, kurios sustiprėjo 1950 susikūrus Liberaldemokratų partijai.

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki pirmosios naftos krizės Japonija išgyveno intensyvaus ekonominio augimo fazę. Unikalus Japonijos bruožas buvo tai, kad ji tris dešimtmečius sugebėjo išlaikyti nepaliaujamą ekonominį augimą: vidutiniškai 10 % septintajame dešimtmetyje, vidutiniškai 5 % aštuntajame dešimtmetyje ir 4 % devintajame dešimtmetyje. Tuo tarpu infliacija septintajame dešimtmetyje buvo vidutiniškai 10 %, aštuntajame dešimtmetyje 5 % ir 4 % devintajame dešimtmetyje. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje Japonijos ekonomika dramatiškai sulėtėjo, kai sprogo jos „ekonominis burbulas“.