Nuo 1931 m. priklausė pogrindinei Vengrijos komunistų partijai (VKP), nuo 1942 m. buvo VKP CK narys. 1943 m. išrinktas VKP CK sekretoriumi, 1945 m. – VKP CK Politinio biuro nariu.
1945 m. balandžio mėn. išrinktas Vengrijos laikinojo nacionalinio susirinkimo deputatu. 1945–1948 m. buvo VKP Budapešto miesto komiteto sekretoriumi, 1946–1951 m. buvo ir VKP CK Generalinio sekretoriaus pavaduotoju.
1948–1950 m. buvo Vengrijos Vidaus reikalų ministras. Tuo metu J.Kadaras palaikė stalininį socializmo modelį, vykdė masines represijas, organizavo Laslo Raiko, apkaltinto „titoizmu“, suėmimą. M.Rakošio iniciatyva pats J.Kadaras buvo apkaltintas „titoizmu“, 1951 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos (1954 m. reabilituotas).
Nuo 1956 m. liepos mėn. – Vengrijos darbininkų partijos (VDP) Politinio biuro narys ir VDP CK sekretorius, nuo 1956 m. spalio 25 d. – partijos vadovas. Spalio 30 – lapkričio 4 dienomis buvo I.Nadžio vyriausybės Valstybės ministras. Paleidus VDP, lapkričio 1 d. tapo įkurtos VSDP Vykdomojo komiteto nariu.
Lapkričio 1 d. vakarą kartu su F.Miunichu slapta išskrido į Maskvą. Atsiribojęs nuo I.Nadžio, ėmėsi organizuoti TSRS remiamą „Vengrijos revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę“, kuriai vadovavo iki 1958 m. 1961–1965 m. buvo VLR Ministrų tarybos pirmininkas. 1957–1985 m. buvo VSDP I sekretorius, 1988–1989 m. – šios partijos pirmininkas.[1]
Veiklos vertinimas
Janošas Kadaras – sudėtinga, prieštaringa ir tragiška asmenybė. Turėdamas aštuonių klasių išsilavinimą, nemokėdamas jokios užsienio kalbos kūrė savitą ekonominę sistemą, efektyviausią tarp visų socialistinių šalių. Jo valdymo pabaigoje Vengrija (skaičiuojant vienam gyventojui) užėmė pirmąją vietą Europoje pagal mėsos bei kviečių, antrąją – pagal kiaušinių gamybą. Pragyvenimo lygis J.Kadaro valdymo metais kilo, nors toli atsiliko nuo rinkos ekonomikos sąlygomis gyvenančių šalių.
Stalinistinisfunkcionierius, aktyvus masinių represijų organizatorius, pats nuo jų vėliau nukentėjęs ir vadovas pačios liberaliausios komunistinės šalies. Tarybinė marionetė, „pakvietęs“ į Vengriją užsienio kariuomenę, jos pagalba gavęs valdžią ir kraujyje nuskandinęs demokratinį sukilimą, tapo šalies vadovu, kurį tomis sąlygomis iš esmės palaikė dauguma Vengrijos gyventojų.