Gustavas Kurbė gimė 1819 m. birželio 10 d Ornano mieste rytinėje Prancūzijoje pasiturinčių ūkininkų Eléonor-Régis ir Silvie Courbet šeimoje. Jis buvo vienintelis šeimos sūnus iš keturių vaikų. Su daile jį supažindino vietos mokytojas, kuris buvo mokinęsis pas A. Ž. Gro. 1837 m. Gustavas Kurbė paliko Ornaną ir mokėsi karališkajame koledže ir dailės koledže Bezansone. 1841 m. Kurbė persikėlė į Paryžių studijuoti teisės. Tačiau šie mokslai nedaug jį domino, Kurbė lankėsi Luvre, kur kopijavo nuo praeities dailininkų paveikslų. Apie savo norą tapti tapytoju Kurbė informavo tėvą, kuris su tuo sutiko ir parėmė sūnų. Kurbė mokėsi iš Velaskeso, Riberos ir kitų XVII a. Ispanijos natūralistinės dailės tapytojų, žavėjosi amžininkų romantikųT. Žeriko ir E. Delakrua kūryba. 1844 m. po keleto nesėkmingų bandymų Kurbė paveikslas „Autoportretas su juodu šunimi“ buvo priimtas eksponuoti Paryžiaus Salone. Kitas metais žiuri atmetė visus Kurbė darbus, bet dailininkas neatsisakė savo stilistikos.
Po 1848 m. revoliucijos pasikeitė viešasis publikos skonis ir 1849 m. Kurbė paveikslai Salone susilaukė sėkmės. Tais pačiais metais Kurbė viešėjo Ornane ir gimtųjų vietų įspūdžiai jam įkvėpė du iš vienų geriausiai žinomų dailininko paveikslų: „Akmenskaldžiai“ ir „Laidotuvės Ornane“. Abiejuose paveiksluose vaizduojamas neidealizuotos Prancūzijos provincijos kaimo gyventojų gyvenimo scenos. Šie paveikslai iškėlė Kurbė kaip realistinės dailės mokyklos Prancūzijoje lyderį. Valstybė įsigijo paveikslą „Popietė Ornane“ (dabar Lilio dailės muziejuje). Dailininkas Salone buvo apdovanotas antro laipsnio aukso medaliu ir iki 1857 m. galėjo pateikti paveikslus Salonui be žiuri vertinimo. 1854 m. dailininkas sukūrė monumentalią drobę „Dailininko studija“, kuriame pavaizdavo pats save prie tapomo paveikslo. Paveikslas buvo svarbus dailininkui, ką rodė jo prierašas „Tikra mano septynerių kūrybinio ir moralinio gyvenimo metų alegorija“. Šis paveikslas buvo atmestas eksponuoti 1855 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje paviljone. Kurbė su draugo finansine pagalba netoliese atidarė savo dailės paviljoną, pavadinęs jį „Realizmo paviljonu“. Ši dailininko paroda susilaukė daugiausiai neigiamų atsiliepimų.
1856 m. Kurbė lankėsi Vokietijoje, kur pradėjo garsėti. Didelę Kurbė kūrybos dalį sudaro trijų žanrų paveikslai: portretai, peizažai ir aktai. Dailininkas neturėjo materialinių rūpesčių, nors kai kurie jo paveikslai būdavo įvertinami neigiamai dėl realistinio vaizdavimo, tarp jų „Akmenskaldžai“ ir „Laidotuvės Ornane“. 1863 m. „Grįžimas iš konferencijos“, kuriame vaizduojami du girti dvasininkai kaimo kelyje, buvo atmestas Salono žiuri dėl „pasityčiojimo iš religinės moralės“. Paveikslas buvo nepriimtas ir Nepriklausomųjų dailininkų parodai. Šis paveikslas neišliko. Tikriausiai jį sunaikino jo pirkėjas, kuris jį ir nupirko tam, kad sunaikinti. Maždaug 1866 m. Kurbė sukūrė savo garsųjį, provokuojantį „Pasaulio kilmė“, kuriame atvirai pavaizduota moters vagina. 1865 m. dailininkas lankėsi Etretos, Dovilio, Truvilio miestelių apylinkėse Normandijoje. Šiose vietovėse nutapytos vienos iš geriausiai žinomų Kurbė marinų.
1867 m. Kurbė organizavo savo apie 140 kūrinių kapitalinę parodą Paryžiuje. 1869 m. vasarą Kurbė Normandijos pajūryje sukūrė 2 iš žinomiausių savo peizažų: „Banga“ ir „Etretos uolos po audros“. 1870 m. Salone šie paveikslai sukėlė visuotinį susižavėjimą. 1870 m. prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas, žlugo Antroji Prancūzijos imperija. 1871 m. kovo 18 d. įkurta revoliucinė Paryžiaus komuna, kuri kovojo tiek su Prūsijos pajėgomis, tiek su Versalio vyriausybe, kuri sudarė paliaubas su vokiečių įsiveržėliais. Kurbė buvo išrinktas menininkų federacijos prezidentu ir įpareigotas organizuoti muziejų atidarymą ir revoliucinio meno Saloną. Gegužės 2 d. Kurbė pasitraukė iš posto. Gegužės 16 d. Komunos sprendimu buvo nugriauta Vandomo kolona, įamžinanti Napoleono pergales. Gegužės 28 d. Komuna žlugo. Paryžių užėmė Versalio vyriausybės kariuomenė. Kurbė buvo suimtas birželio 7 d. kaip aršus komunaras ir nuteistas 6 mėnesiams kalėjimo. Jį užtarė laikinosios vyriausybės vadovas Adolfas Tjeras.
Po bausmės Kurbė grįžo į Ornaną. Po Tjero pasitraukimo iš vyriausybės 1872 m. Kurbė byla buvo atnaujinta. Buvo pasinaudota jo peticija Komunai, kurioje jis prašė teisės nugriauti Vandomo koloną. Kurbė buvo pripažintas kaltu ir įpareigotas sumokėti visą kolonos atstatymo kainą, nors pats faktiškai su kolonos nugriovimu nebuvo susijęs. Negalėdamas sumokėti už atstatymą milžiniškos sumos 1873 m. liepos 23 d. Kurbė pasitraukė į Šveicariją. Jo nuosavybė ir paveikslai buvo konfiskuoti. Po kiek laiko Kurbė apsistojo Šveicarijos La Tur de Pelio miestelyje, kur įsigijo seną parduotuvėlę. Gustavas Kurbė mirė 1877 m. gruodžio 31 d. La Tur de Pelyje. Jo palaikai buvo perkelti į gimtąjį Ornano miestą. Kurbė dailė paveikė šiuolaikinės tapybos vystymąsi, impresionistus.
Darbų galerija
Portretai
„Laure Borreau portretas“ (apie 1863, Klivlendo dailės muziejus)
_-_1962.2_-_Cleveland_Museum_of_Ar.jpg)
