Gemà – ant akmens išraižytas mеno kūrinys. Gemos būna dviejų rūšių – kamėjos ir intalijos.

Kamėja – iškilus akmens raižinys, intalija – įdubęs. Santykis tarp kamėjos ir intalijos toks pats kaip ir tarp bareljefo (virš fono iškilusi skulptūra) ir kontrreljefo (fone įgilinta skulptūra).

Kamėjų ir intalijų raižymo menas vadinamas gliptika.

Kamėjos termino kilmė neaiški, bet šis nuo XIII amžiaus Vakarų Europoje vartojamas žodis (tuometinė prancūziška forma camaheu, camaieul) kilęs iš žodžio gr. κειμήλιον 'brangenybė', kurį iš Bizantijos atnešė kryžiaus žygių dalyviai. Intalijos pavadinimo kilmė itališka (it. intaglio 'raižymas').

Meno kūriniai iš akmens raižyti jau gilioje senovėje, pavyzdžiui, aptinkamos IV a. pr. m. e. sukurtos skarabėjų figūrėlės, tačiau tik IV-III a. pr. m. e. pradėtos gaminti reljefinės daugiasluoksnės kamėjos. Daugiausia tam naudotas sardoniksas, kurio įvairiaspalvių sluoksnių atidengimas suteikė daugiaspalvio piešinio efektą. Išskobdami baltus agato sluoksnius taip, kad pro juos prasišviestų gilesnis tamsus sluoksnis, senovės meistrai sukurdavo šešėlių iliuziją.

Gemos iš pradžių buvo dedamos ant žiedų. Jos turėjo kiek kitokią paskirtį, nei tik papuošalų. Tai buvo seniausi spaudai.Šie maži spaudai žieduose buvo labai populiarūs. Pirmaisiais amžiais juos turėjo imperatorius, antspaudavo svarbius valstybinius dokumentus. Ilgainiui jų reikšmė mažėjo. Pradėjo nešioti pirkliai, nes buvo patogu nešiotis spaudą ant piršto, negu atskiroje dėžutėje ar pan., dar jie padėjo kontroliuoti prekybinius laiškus, kitas sutartis. Galiausiai gemos virto papuošalais.

Kamėjų gimtine laikoma Aleksandrija, kurioje sukurtos garsiausios kamėjos: „Ptolemėjas II ir Arsinoja“, „Farnezės taurė“, „Ptolemėjų taurė“.

Po Aleksandro Makedoniečio žygių rinkoje atsirado naujų, iki tol neregėtų dailės akmenų, kurie sukėlė naują susidomėjimo kamėjomis bangą, ir jos tapo mėgstamu prabangos atributu, papuošdamos diademas, žiedus, vainikus. Raižytais akmenimis pradėta puošti brangius apyvokos daiktus, brangenybių dėžutes, baldus, muzikos instrumentus. Gliptikos meistrai tuo laikotarpiu buvo labai gerbiami, o jų kūriniai – kolekcionuojami. Tuo metu garsėjo Mitridato Eupatoro gemų kolekcija (daktilioteka), o Aleksandro Makedoniečio rūmuose darbavosi garsus gliptikos meistras Pirgotelis, kuriam vieninteliam buvo suteikta teisė graviruoti didžiojo karvedžio atvaizdus.

Vėliau kamėjos išpopuliarėjo senovės Romoje, jų menas suklestėjo respublikos epochos saulėlydyje. Daugumos gemų kūrėjų buvo graikai, tarp kurių labiausiai išgarsėjo Augusto valdymo metais kūręs Dioskoridas. Tuo laikotarpiu sukurtos garsiosios „Gonzagų kamėja“ (oniksas, saugoma Ermitaže, Sankt Peterburge), „Augusto gema“ (sardoniksas, Vienos imperatoriškoji kolekcija), „Tiberijaus kamėja“ (agatas), „Braunšveigo agatas“.

Romoje paplito ir stiklinės garsiųjų kamėjų kopijos, kuriose dažniausiai kartojosi Tiberijaus, Germaniko, Druzo profiliai, taip pat kai kurie mitologiniai ar pusiau mitologiniai personažai – Medūza, Aleksandras Didysis ir kt.

Žlugus Romos imperijai, gliptikos menas smuko. Religinio fanatizmo siautėjimo laikais, kai buvo griaunamos šventyklos ir niokojamos „pagoniškos“ skulptūros, senosios antikinės gemos netikėtai rado prieglaudą viduramžių bažnyčiose ir vienuolynuose: jomis buvo puošiamos naujojo kulto relikvijos ir liturginiai reikmenys. Antikiniai siužetai buvo pritaikomi krikščioniškoms reikmėms: pergalės deivės virsdavo angelais, Jupiteris – evangelistu Jonu, Persėjas – Dovydu. Pavyzdžiui, Sankt Peterburgo gemų kolekcijoje saugoma kamėja su Antonijaus ir Druzo portretais ilgai buvo laikoma Juozapo ir Marijos vestuvinio žiedo papuošalu.

Kartais, jeigu vien tik naujosios interpretacijos nepakakdavo, kad gema taptų ideologiškai „švari“, ją perdirbdavo.

Bizantijoje buvo kuriamos antspaudams skirtos intalijos, kamėjomis puošiami liturginiai reikmenys, tačiau jų meninė vertė buvo daug menkesnė, lyginant su antikiniais meno kūriniais.

Renesanso epocha atgaivino gerokai sunykusį gliptikos meną. Šiuo laikotarpiu buvo graviruojamos ne tiek alegorinės ir mitologinės temos, būdingos antikos gemoms, kiek amžininkų veidai. Tarp naujųjų gliptikos meistrų paminėtini Vitorio Pizano (1368-1448), Donatelas (1383-1466), iš vėlesniųjų – P. M. Da Pešija, M. Del-Nasaras (mirė 1547), Dž. Bernardis di Kastel-Bolonezė (1495-1555).

XIX amžiuje gemų populiarumas sumenko ir tapo bemaž fabrikiniu amatu.

Intalijų ir kamėjų gamybos technologijos skirtingos. Raižydamas intaliją, meistras išpjauna įgilintą raštą – veidrodinį sumanyto piešinio atvaizdą. Intalijos gamybai naudojamas akmuo gali būti vienspalvis (dažniausiai serdolikas ir chalcedonas), kadangi svarbiausia intalijos funkcija – įspausti piešinį pasirinktoje minkštoje medžiagoje (molyje, vaške, antspaudo lake). Intalijos paprastai būna miniatiūrinės (pavyzdžiui, žiedo akis), todėl darbas reikalauja ypatingo kruopštumo, negana to, meistras neturi pamiršti, kad vaizdas yra atvirkštinis.

Kamėjų gamybos technologija kitokia – meistras apdoroja sluoksniuotą kelių spalvų mineralą, atidengdamas giliau slypintį kitos spalvos sluoksnį ir tokiu būdu sukurdamas polichrominį reljefą. Šis metodas panašus į sgrafito techniką, tik žymiai mažesnių mastų.

Kamėjų gamyboje naudojamos medžiagos – oniksas, agatas, sardoniksas, jaspis, ametistas, topazas, rubinas, lazuritas, naujaisiais laikais – perlamutrinės kriauklės.

Kadangi senovėje gemų gamybai naudojami akmenys būdavo kietesni už tuomet naudotus metalinius įrankius, buvo naudojami abrazyvai – korundo, deimanto milteliai ir iš jų sumaišytos pastos. Meistras dirbdavo beveik aklai, kadangi abrazyvo milteliai, sumaišyti su vandeniu arba aliejumi, uždengdavo piešinį. Darbas buvo labai lėtas, todėl vienos gemos, ypač didelės kamėjos, kūrimas trukdavo mėnesius, o kartais daugiau kaip metus.

Menininkai susidurdavo ir su kita technine problema: kamėjų gamybai naudoto populiaraus akmens – agato – sluoksniai ne visada išsidėstę lygiagrečiai, bet yra linkę keisti storį ir kaprizingai išlinkti. Todėl nereikalinga dėmė galėjo sugadinti atvaizdą.

Kamėjų polichromizmas suteikė joms išskirtinę funkciją tarp kitų antikos menų – jos tapdavo tuometinių šedevrų spalvotomis reprodukcijomis, kadangi raižytojai kopijuodavo garsius antikos dailininkų kūrinius, suteikdami jiems naujas spalvas, taigi tuo pačiu ir savaip interpretuodami. Meno kolekcionieriai savo daktiliotekose sukaupdavo ištisas miniatiūrinių meno kūrinių kopijų galerijas. Daug originalių darbų – freskų, skulptūrų, tapybos darbų – negrįžtamai pražuvo, tačiau jų kopijos išliko labai atspariose ir lengviau išsaugomose kamėjose. Ilgaamžės kamėjos, kaip ir senovinės monetos su valdovų profiliais, tarsi leidžia pasitikrinti, ar vėlesnės meninės ar ideologinės interpretacijos neiškreipė, nemodifikavo valdovų ir įžymybių atvaizdų ir išsaugo juos tokius, kokius matė ar įsivaizdavo amžininkai.

Kaip ir visi meno kūriniai, gemos nuo senų laikų yra kolekcionavimo objektas. Didžiausi ir meniškiausi gemų rinkiniai saugomi Romoje, Neapolyje, Vienoje, Paryžiuje, Londone, Berlyne ir Sankt Peterburge.

Garsi gemų kolekcionierė buvo Rusijos imperatorė Jekaterina II, XVIII a. pabaigoje įsigijusi garsias de Breteilio, Bairso, Sleido, Mengso, lordo Beverlio, hercogo Liudviko-Pilypo Orleaniečio, herocogo Sen-Moriso, Drezdeno menų akademijos direktoriaus Kazanovos rinkinius. Savo kolekcija Jekaterina II labai didžiavosi ir, pasak jos pačios, demonstravo ją tik penkiems - šešiems žmonėms. Iš viso imperatorė sukaupė virš 10 000 gemų – bene didžiausią Europos kolekciją.

Gonzagų kamėja pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1542 m. Mantujos didikų Gonzagų inventoriniuose sąrašuose. Per keturis šimtus metų ji septynis kartus keitė savininkus. 1630 m., kai Mantują užėmė austrų kariuomenė, kamėja buvo išvežta į Prahą, į Habsburgų lobyną. Vėliau ji tapo švedų karių grobiu ir pateko į Stokholmą. Kai Švedijos karalienė Kristina atsisakė sosto, su savimi į Italiją ji pasiėmė ir šią kamėją. Po karalienės mirties kamėja pateko į hercogo Livijo Odeskalkio (Livio Odescalchi) rinkinius, 1794 m. ją įsigyja popiežius Pijus VI, 1798 m. Gonzagų kamėja patenka į Prancūziją, kur saugoma iki 1814 metų, kai Žozefina Bogarnė (Napoleono žmona) ją padovanoja Aleksandrui I. Šiuo metu Gonzagų kamėja saugoma Sankt Peterburge, Ermitaže.

Gonzagų kamėją sukūrė nežinomas Aleksandrijos meistras III amžiuje pr. m. e. Kamėjoje Ptolemėjas II ir jo žmona Arsinoja pavaizduoti kaip graikų panteono dievai. Ant Ptolemėjo peties – Dzeuso egida, o šalmas daro jį panašų į karo dievą Arėją. Abiejų valdovų galvos puoštos laurų vainikais – tai dieviškumo ženklas.

Dailininkas pasinaudojo trimis sardonikso sluoksniais: baltu – Ptolemėjo profiliui, melsvoku – tolesniame plane išrėžtam Arsinojos veidui ir rudu, kuriame išraižyti šalmai, plaukais, egida.

• Miller, Anna (2003). Cameos Old and New. ISBN 0-442-00278-5.
• Scarisbrick, Dianna (2003). Classical Gems: Ancient and Modern Intaglios and Cameos in the Fitzwilliam Museum, Cambridge. ISBN 978-0-521-23901-1.
• Henig, Martin (1990). The Content Family Collection of Ancient Cameos-Ashmolean Museum. ISBN 978-1-85444-004-4.
• Fiorelli, Anna (1989). Corals and Cameos – The treasures of Torre Del Greco.
• Walters, H.B (1927). Catalogue of the Engraved Gems and Cameos, Greek, Etruscan, and Roman in the British Museum.
• Neverov, O (1971). Antique Cameos in the Hermitage Collection. Aurora Art Publishers.

• Kamėjų paroda Metropoliteno meno muziejuje, 2004
• Vienos Meno istorijos muziejaus kamėjų kolekcija Archyvuota kopija 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto.
• Antikinės kamėjos Ermitažo kolekcijoje

• Šiuolaikinės kamėjos Archyvuota kopija 2007-04-05 iš Wayback Machine projekto.
• Kamėjos iš perlamutrinių kriauklių Archyvuota kopija 2008-06-21 iš Wayback Machine projekto.
• Kamėjų gamybos technologija (su iliustracijomis) Archyvuota kopija 2007-10-12 iš Wayback Machine projekto.