Galų–romanų kalbos – vienas iš romanų kalbų pogrupių.
Į galų–romanų kalbų pogrupį įeina šios kalbos ir tarmės:

• Oil kalbos:^[1][2]
  • Centrinės:
    • Prancūzų kalba (Il de Franso tarmė);
    • Orleano tarmė;
    • Tureno tarmė;
    • Beri tarmė.
  • Šiaurinės:
    • Normandų kalba^[a];
    • Pikardų kalba;
    • Valonų kalba.
  • Vakarinės:
    • Anžu tarmė;
    • Meno tarmė;
    • Galo kalba (Bretanės prancūzakalbių gyventojų tarmė).
  • Pietvakarių:
    • Angumua tarmė;
    • Puatu tarmė;
    • Sentonžo tarmė.
  • Pietryčių:
    • Burgundų kalba;
    • Franš Kontės kalba;
    • Burbono tarmė.
  • Rytinės:
    • Lotaringų kalba;
    • Šampanės kalba^[b].
• Frankoprovansalų kalba – dažnai vertinama kaip prancūzų arba oksitanų tarmių grupė, užimanti tarpinę padėtį tarp prancūzų ir oksitanų kalbų.

Kai kurie kalbininkai į šią grupę įtraukia Pietų Prancūzijos kalbas – oksitanų ir gaskonų, rečiau Rytų Ispanijoje vartojamą katalonų kalbą. Tačiau dažniausiai oksitanų, gaskonų ir katalonų kalbos jungiamos į atskirą oksitanų–romanų kalbų pogrupį.

Ž • A • R Italikų ir romanų kalbos Italikų faliskų  · lotynų  · oskų  · umbrų Rytų romanų kalbos arumunų · istrorumunų · meglenorumunų · rumunų Italų–romanų kalbos dalmatų · italų · istroromanų · korsikiečių · ligūrų (monegaskų) · lombardų · neapoliečių · sardinų · siciliečių · venetų Galų–romanų kalbos Frankoprovansalų · friulų · gaskonų · katalonų · ladynų · oksitanų · prancūzų (normandų · pikardų · valonų) · retų? · romanšių Iberų–romanų kalbos astūrų · galisų · ispanų (kastiliečių) · ladino · mazarabų · mirandiečių · portugalų Pasviruoju šriftu pažymėtos mirusios kalbos.