Fort Rosas (angl. Fort Ross) – buvusi rusų gyvenvietė ir medinė tvirtovė šiaurinės Kalifornijos (JAV) pakrantėje, 80 į šiaurę nuo San Francisko, įkurta 1812 m. Rusijos Amerikos kompanijos kaip kailinių žvėrių medžioklės ir prekybos kailiais postas. 1841 m. Rusijos Amrikos kompanija Fort-Rosą pardavė žemvaldžiui Džonui Sateriui (angl. John Sutter).

Fort-Rosas buvo labiausiai pietinė rusų gyvenvietė Šiaurės Amerikoje. Dabar tai Kalifornijos valstijos istorinis parkas. Iš pirmosios gyvenvietės iki šių laikų išliko tik paskutinio komendanto Rotčevo namas, paskelbtas nacionaliniu istoriniu paminklu. Kiti dabartiniai Fort-Roso pastatai yra rekonstrukcijos.

Sprendimą įkurti Kalifornijoje tvirtovę ir gyvenvietę priėmė Aleksandras Baranovas. Jis pasiuntė dvi ekspedicijas (1808-1809 m. ir 1811 m.), vadovaujamas Rusijos Amerikos kompanijos tarnautojo leitenanto Ivano Kuskovo (rus. Иван Кусков), ieškojusias vietos tvirtovei. Kuskovas aptiko plynaukštę 30 km į šiaurę nuo Rumiancevo įlankos (dabar - Bodegos įlanka), nuo likusios vietovės atskirtą gilių tarpeklių ir apsuptą aukšto miško ir ganyklomis. Už dešimties kilometrų tekėjo upė, kurią pavadino Slavianka (rus. Славянка, dabar angl. Russian River 'Rusų upė').

Aptiktoje vietoje 1812 m. Kuskovas ir 25 rusų kolonistai bei 90 aleutų^[1] įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Pirmas jos pavadinimas buvo Rosas (rus. Росс)^[2] Į tą teritoriją teises reiškė ispanai, bet ji praktiškai nebuvo kolonizuota. Joje gyveno vietiniai kašajų grupės pomo indėnai. Rusų kolonistai sklypą savo kolonijai išpirko už tris antklodes, trejas kelnes, du kirvius, tris kauptukus ir kelis vėrinius karolių.

Roso kolonija buvo piečiausia rusų kolonija Šiaurės Amerikoje, ji buvo kuriama kaip žemės ūkio gyvenvietė, turėjusi aprūpinti Aliaskos kolonijas maisto produktais. Pirmaisiais metais Rose taip pat buvo vystoma ir prekyba kailiais, bet pagrindinis verslas buvo žemės ūkis ir smulki pramonė.

Ispanai laikė, kad Kalifornija yra jų teritorija, bet Rusijos Amerikos kompanija teigė, kad ispanų valdų ribos į šiaurę nuo San Francisko nėra apibrėžtos, o vietiniai indėnai ispanams nėra pavaldūs.

Ispanija nenorėjo gadinti santykių su Rusija, todėl Naujosios Ispanijos vicekaraliui buvo nurodyta elgtis itin delikačiai, bet kad rusų gyvenvietė būtų panaikinta nepažeidžiant draugiškų santykių tarp Ispanijos ir Rusijos.^[3].

1816 m. San Franciske vyko derybos tarp Oto Kocebu (rus. Отто Коцебу) ir Aukštutinės Kalifornijos gubernatoriaus Pablo Vincentės de Solos (isp. Pablo Vicente de Solá), kuriose gubernatorius palietė klausimą dėl Roso tvirtovės. Kuskovas Kocebu pareiškė, kad jis gyvenvietę įkūrė vyresnybės įsakymu ir ją panaikinti gali tik gavęs įsakymą. Buvo pasirašytas protokolas, kuriame buvo išdėstytos abiejų pusių pozicijos ir kuris buvo išsiųstas į Sankt Peterburgą.
De Sola paspartino ispaniškąją Kalifornijos kolonizaciją.

1821 m. susikūrė Meksika, kuri irgi kelis kartus nesėkmingai bandė diplomatiniais metodais išstumti rusus iš Fort Roso. Rusijos Amerikos kompanija bandė paveikti Rusijos užsienio reikalų ministeriją, kad ši paspaustų Meksikos vyriausybę pripažinti kolonijos sienas. Ministerija atsisakė tai daryti, nes su Meksika neturi diplomatinių ryšių.
1835 m. Rusijos Amerikos kompanijos valdytojas pirmo rango kapitonas Ferdinandas Vrangelis (rus. Фердинанд Врангель) buvo nuvykęs į Meksiką sudaryti prekybos sutartį ir ištirti Meksikos vyriausybės pozicijas Fort Roso atžvilgiu. F. Vrangelis išsiaiškino, kad Meksiką sutiktų pripažinti Fort Rosą, jei Rusija oficialiai pripažintų Meksiką. Jis nesėkmingai bandė paveikti carą Nikolajų I, kad šis pripažintų Meksikos nepriklausomybę.

Fort Roso oficiali padėtis liko neapibrėžta, tačiau su meksikiečiais vyko aktyvi prekyba, nes rusų kolonija buvo gana tvirta ekonomiškai ir technologiškai.

Gyvenvietėje indėnai dirbo nuo pat jos įkūrimo. Pradžioje jie buvo samdomi darbuotojai, už darbą jiems mokėjo miltais, mėsa, drabužiais, suteikdavo gyvenamą vietą. Vėliau ėmė naudoti ir priverstinį darbą, tad santykiai su indėnais pablogėjo. Tačiau tarp rusų kolonistų ir indėnų jokių ginkluotų susirėmimų nebuvo. Indėnų santykiai su kitais kolonistais Kalifornijoje tokie taikūs nebuvo.

Per indėnus Rusijos Amerikos kompanija bandė įteisinti savo valdas Kalifornijoje. 1817 m. kapitonas leitenantas Leontijus Gagemeisteris (rus. Леонтий Гагемейстер), tuo metu dirbęs Rusijos Amerikos kompanijoje, aplankė Roso koloniją ir susitiko su aplinkinių indėnų genčių vadais. Jis padėkojo už suteiktas žemes, įteikė jiems dovanas, o vadą, kurio genties žemėse stovėjo tvirtovė, apdovanojo medaliu „Rusijos sąjungininkai“ (rus. Союзные России). Susitikimo protoklą pasirašė tik Rusijos pusės atstovai (Leontijus Gagemeisteris, Ivanas Kuskovas, kompanijos komisionierius Kirilas Chlebnikovas ir kt.). Vėliau Rusijos Amerikos kompanija šiuo dokumentu remdavosi kaip sutartimi, teigdama kad indėnų vadai „labai patenkinti, kad vietovę užėmė rusai, nes dabar jie gyvena saugiai nepuldinėjami kitų indėnų, kas anksčiau būdavo, ir kad saugus laikotarpis prasidėjo nuo rusų gyvenvietės įkūrimo“.^[4].

Per visą rusiškąjį Fort Roso egzistavimo laikotarpį tvirtovei negrėsė išorinis užpuolimo pavojus.

Vikiteka: Fort Rosas – vaizdinė ir garsinė medžiaga