Europinė miškinė katė laukinės gyvūnijos centre (Škotija)
Charakteristika
Europinės miškinės katės vilpišiai yra didesni ir stambesni už namines kates, jų kailis tankesnis, ilgesnio plauko. Uodega trumpesnė, nesmailėjanti, vešliai apaugusi, su tamsiais skersiniais dryžiais, juodu galu. Kailis dryžuotas, su tamsia nugaros juosta. Patinai didesni, vidutiniškai sveria nuo 5 iki 8 kg, patelės - 3,5 kg. Jų svoris sezoniškai svyruoja iki 2,5 kg.[2] Nėštumas trunka 63-68 dienas. Balandžio-birželio mėnesiais įprastai gimsta 2-4 jaunikliai. Didelių individų Ispanijoje kūnas siekia 65 cm dydį, turi 34,5 cm ilgio uodegą ir sveria iki 7,5 kg. Jų kailio juostos ryškesnės, mažiau išsklaidytos, dantys palyginti didesni, todėl dažniau minta laukiniais triušiais, nei laukiniai gentainiai, gyvenantys į šiaurę nuo Duero ir Ebro upių Pirėnų pusiasalio šiaurėje ir labiau priklausantys nuo smulkių graužikų.[3] Medžioja pavieniui, naršydami po maždaug 100 ha dydžio teritoriją. Vilpišio nagai įtraukiami, kad neatšiptų. Gyvūnas vaikščioja žeme ir laipioja medžių šakomis labai tyliai, mindamas tik minkštomis pėdų pagalvėlėmis.
Kadangi europinės miškinės katės kryžminasi su naminėmis, sunku teisingai atskirti miškines kates ir dryžuotus hibridus, remiantis tik morfologiniais požymiais. Nepaisant to, kad miškinės katės gana artimos naminėms, tačiau jos turi reputaciją kaip nepasiduodančios prijaukinimui, jų negalima auginti kaip naminių gyvūnų. Gamtininkė Frances Pitt rašė: „buvo laikas, kai aš tuo netikėjau ... mano optimizmas žlugo“, bandant auginti miškinę katę, kurią pavadino „Belzebubu“.[4]
Paplitimas
Europiniai vilpišiai daugiausia gyvena miškingose vietovėse – brandžiuose plačialapiuose ir mišriuose miškuose. Jos vengia intensyviai dirbamų žemės ūkio plotų ir gyvenviečių. Toliausiai į šiaurę gyvenančios katės sutinkamos šiaurinėje ir rytinėje Škotijos dalyse.[5] Prancūzijoje gyvuoja dvi atskiros populiacijos. Pirmoji paplitusi Ardėnuose, šalies šiaurės rytuose iki Liuksemburgo, Vokietijos ir Belgijos. Kita Prancūzijos pietuose gali būti per Pirėnus susijusi su Ispanijos ir Portugalijos populiacijomis. Vokietijoje Reino barjeras yra pagrindinė kliūtis tarp Aifelio ir Hunsriuko kalnų į vakarus ir rytus nuo upės, kur plitimui trukdo nutiestas šešių juostų greitkelis. Lenkijos Karpatų kalnų populiacija tęsiasi į Šiaurės Slovakiją ir Vakarų Ukrainą. Šveicarijoje gyvena Juros kalnuose. Tris išsklaidytas populiacijas Italijoje sudaro viena šalies centrinėje ir pietinėje dalyse, viena Rytų Alpėse, kuri gali būti susijusi su katėmis, gyvenančiomis Slovėnijoje ir Kroatijoje. Sicilijos pouliacija yra vienintelė Viduržemio jūros salų populiacija, kuri nebuvo introdukuota.[6]
Europinės miškinės katės Lietuvoje
Lietuvos miškuose gyvenusios europinės miškinės katės, prof. Tado Ivanausko buvo pavadintos vilpišiais,[7] kurie išnyko XIX a. Jų dabartiniai konkurentai dėl maisto būtų mangutai, meškėnai, kurie yra invaziniai, darantys didelę žalą vietinei gyvūnijai, todėl tėra tik laiko klausimas, kada jie Lietuvoje įsitvirtins. Vilpišiai buvo natūrali Lietuvos vietinės ekosistemos dalis.
Evoliucija
Pleistoceno epochos nuosėdose aptinkama mažųjų kačių iškasenų nedaug, tačiau jos parodo jų giminingą ryšį su europiniu vilpišiu.[8] Savo knygoje „Pleistocene Mammals of Europe“ (1963) paleontologas Björn Kurtén nurodė, kad Pirėnų pusiasalyje gyvenančios stambiausios katės pleistoceno epochoje buvo paplitusios visoje Europoje.
Grėsmės
Daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis. Nors joms taikoma teisinė apsauga, tačiau jos vis dar medžiojamos, painiojant su benamėmis katėmis, manant apie jų keliamą grėsmę smulkesniems žvėreliams ir ant žemės lizdus sukantiems paukščiams. Vienas iš nedaugelio natūralių priešų yra lūšis. Škotijos aukštumose, kur 2004 m. laisvėje dar gyveno apie 400 miškinių kačių, kryžminimasis su naminėmis sulaukėjusiomis katėmis kelia didelę grėsmę laukinės populiacijos išskirtinumui. Didžiausios miškinių kačių populiacijos įsikūrusios Ispanijoje ir Portugalijoje, tačiau joms kyla grėsmė iš benamių kačių ir prarandamų buveinių. Sulaukėjusios naminės katės konkuruoja su miškinėmis dėl grobio ir erdvės, perduoda pastarosioms ligas. 1990–aisiais labiausiai į rytus nutolusioms miškinių kačių buveinėms Ukrainoje, Moldovoje ir Kaukaze kilo grėsmė iškertant plačialapius miškus, dėl ko mažėja populiacijų plotai. Tik nedidelis skaičius kačių priauga saugomose teritorijose.
Taksonomija
Daugelis biologų apriboja porūšioF. s. silvestris paplitimą Europos žemyno ribose. Pagal senąją klasifikaciją, kurioje buvo priimta keletas skirtingų porūšių, maža Škotijos miškinių kačių populiacija laikoma F. s. grampia, Kaukazo (taip pat ir Turkijos) – F. s. caucasica, galbūt išnykusi Kretos miškinė katė yra F. s. Cretensis, Balearų miškinė katė yra F. s. jordansi ir galbūt išnykusi korsikietiška miškinė katė yra F. s. Reyi. Tačiau pagal 2007 m. genetinį tyrimą, tai porūšiai, priskiriami europinių miškinių kačių populiacijoms, įskaitant įsikūrusias Sicilijoje, Anatolijoje ir Kaukazo kalnuose. Kita vertus, paaiškėjo, kad populiacijos Korsikoje, Sardinijoje, Kretoje ir Kipre yra introdukuotos afrikinės miškinės katės.[9]
Dažnai dvi skirtingos formos identifikuojamos Iberijos pusiasalyje: įprasta europinė forma į šiaurę nuo Duero ir Ebro upių, ir „didžiųjų“ kačių Iberijos forma, kartais priskiriama skirtingam porūšiui F. s. tartessia, likusioje regiono dalyje.[10] Paleontologas Björn Kurtén pažymėjo, kad ginčijamas tartessia vienareikšmiškai išlaikė tokį pat dydį ir proporcijas, kaip forma, kuri buvo nustatyta visoje žemyninėje Europoje per pleistoceno ledynmečius. Abiejų formų buveinės taip pat skirtingos: šiaurinė tipiška populiacija gyvena daugiausia lapuočių miškuose su vyraujančiais ąžuolaisQuercus robur ir pietinė – Viduržemio jūros regiono miškuose su visžaliaisQuercus Ilex.
↑Condé, B.; Schauenberg, P. (1971). „Le poids du chat forestier d ́Europe (Felis silvestris Schreber, 1777)“ [Weight of the European forest wildcat]. Revue Suisse de Zoologie. 78: 295–315. ISSN0035-418X.
↑Garcia-Perea, R. (2006). "Felis silvestris Schreber, 1777". Pp. 333–338 in Atlas y Libro Rojo de los Mamíferos Terrestres de España (Spanish)]. Ministerio de Agricultura, Alimentación y Medio Ambiente, Gobierno de Espagna.
↑Davis, A.R. and Gray, D. (2010). The distribution of Scottish wildcats (Felis silvestris) in Scotland (2006-2008). Scottish Natural Heritage Commissioned Report.
↑Mattucci F., Oliveira R., Bizzarri L., Vercillo F., Anile S., Ragni B., Lapini L., Sforzi A., Alves P.C., Lyons L.A., Randi E. (2013). „Genetic structure of wildcat (Felis silvestris) populations in Italy“. Ecology and Evolution. 3 (8): 2443–2458. doi:10.1002/ece3.569.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
