Rytinė plokštės pusė šiaurėje ribojasi su Šiaurės Amerikos plokšte, o pietuose – su Filipinų plokšte, Ochotsko plokšte bei Amūro plokšte. Pietinė plokštės pusė ribojasi su Afrikos plokšte vakaruose, Arabijos plokšte viduryje ir Indijos-Australijos plokšte rytuose. Vakarinėje pusėje plokštė šiek tiek tolsta nuo Šiaurės Amerikos plokštės, dėl ko yra susidariusi šiauriausia Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, per kurią driekiasi Islandija. Visus Islandijos ugnikalnių išsiveržimus, tokius kaip 1973 m. Eldfelio išsiveržimas, 1783 m. Lakio išsiveržimas ir 2010 m. Ejafjadlajokudlio išsiveržimas, sukėlė Šiaurės Amerikos ir Eurazijos plokščių judėjimas viena nuo kitos, kurį lemia divergentinės plokščių ribos jėgos. Himalajų kalnų grandinė ir Tibeto plynaukštė susiformavo dėl Indijos ir Eurazijos plokščių susidūrimo, kuris prasidėjo prieš 50 mln. metų ir tęsiasi iki šiol.
Centrinės Azijos geodinamiką lemia Eurazijos ir Indijos plokščių sąveika. Šioje teritorijoje atpažįstama daugybė paplokščių arba plutos blokų, kurie sudaro Vidurinės Azijos ir Rytų Azijos perėjimo zonas.[2]
Eurazijos plokštė užima didžiulį 67 800 000 km² plotą ir yra trečia pagal dydį plokštė pasaulyje. Joje yra daugiau žemyninės plutos nei bet kurioje kitoje litosferinėje plokštėje. Eurazijos plokštė turi labai ilgą raidos istoriją ir joje yra daug įvairaus amžiaus teranų.
