Baltijos šalių bajorija (vok.Ritterschaft, angl.Baltic German nobility, est.Balti aadel, rus.Остзейское дворянство, suah.Baltisk adel) – bajorija, kuriai priklauso visi asmenys ir šeimos, Estijoje ir Latvijoje kažkada pripažinti aristokratų luomo nariais, t. y. turintys paveldimas privilegijas. Ši aristokratija nuolat egzistavo nuo šiaurinių kryžiaus žygių iki viduramžių Livonijos konfederacijos(lot. Terra Mariana) įkūrimo. Didelė dalis šios aristokratijos atkeliavo iš Lenkijos, Švedijos ir Rusijos, taip pat iš baltų vokiečių ir per šimtmečius čia apsigyvenusių aristokratų šeimų. Lietuvos diduomenė dėl istorinių, socialinių ir etninių priežasčių dažnai yra atskirta nuo Estijos ir Latvijos, kur daugiausia dominuoja vokiškai kalbantys sluoksniai.
[1]
Apsigyveno XII a. pabaigoje. Priklausė aukštesniajam visuomenės sluoksniui. Darė didelę įtaką latvių bei estų kalbai bei kultūrai.
Nuo viduramžių vokiškai kalbantys Baltijos šalių bajorai - baltvokiečiai - sudarė daugumą pirklių ir dvasininkų bei didžiąją dalį vietos žemvaldžių bajorų, kurie faktiškai sudarė valdančiąją klasę vietinių - latvių ir estų - gyventojų tarpe. Tuo metu, kai XIX amžiuje pradėjo ryškėti ryškus baltų vokiečių etninis tapatumas, dauguma save identifikuojančių baltų vokiečių buvo ne bajorai, daugiausia priklausantys miesto ir profesinei vidurinei klasei.
Istorija
Baltijos šalių bajorija buvo sukurta, siekiant apdovanoti vietos valdininkus, pasižymėjusius Švedijos ar Lenkijos karalių naudai, ypač XVI–XVII a., kai šios žemės buvo padalintos tarp dviejų pagrindinių Baltijos regiono valdovų. Per šimtmečius Rusijos imperatoriai taip pat naudojo Baltijos didikus kaip savo vyriausybių pareigūnus.
Estijoje ir Latvijoje, daugiausia kaimiškose vietovėse, iki Latvijos ir Estijos nepriklausomybės paskelbimo po Pirmojo pasaulinio karo daugiausia vyravo dvarų sistema, kurią įkūrė ir palaikė pati Baltijos šalių bajorija. Sistema buvo pagrįsta žemės padalijimu tarp vokiškai kalbančių ir nekalbančiųjų vokiškai. Baudžiava ilgą laiką buvo viena iš pagrindinių šios vietovės ypatybių, todėl ilgam lėmė viduramžių epochos feodalinės santvarkos išlikimą, net ir moderniaisiais laikais iki galutinio panaikinimo Estijos gubernijoje 1816 m. Kuršo – 1817 m., Latvijos ir galiausiai likusios Rusijos imperijos – 1861 m. Nepaisant šių reformų, net XIX amžiuje bajorija visiškai dominavo Estijos ir Latvijos kaimiškose dalyse dėl savo rezidencijų, išsibarsčiusių kaime. Tik paskelbus nepriklausomybę, žemės ūkio paskirties žemės lygmeniu vykdomos reformos atėmė šias privilegijas iš aristokratijos.
Dvarų sistema bet kuriuo atveju leido Estijos ir Latvijos kraštovaizdžius papildyti daugybe pilių ir kaimo rezidencijų, kurias statė vietos bajorai. Šie dvarai, kaip ir rezidencijos, buvo žemės ūkio darbo centrai, dažnai juose buvo arklidės ir kiti lauko darbams tinkami pastatai ar vietiniai pramonės kompleksai, tokie kaip pirmosios alaus daryklos, kurios ir šiandien leidžia labai tiksliai tyrinėti Baltijos šalių ekonomikos raidą.[3][4]
Estonian Manors Portal, the English version introduces 438 well preserved manors in Estonia, historically owned by the Baltic nobility
Baltiņš, Jānis. Grāfu fon Zīversu dzimta Vidzemē un Igaunijā. Grām.: Cēsu un Vidzemes novada vēsture. III. Rakstu krājums. Cēsis: Cēsu pašvaldības aģentūra, Vidzemes vēstures un tūrisma centrs, 2005.
Rozentāle, Vija, Tālis Pumpuriņš. Tērbatas universitātes rektors Georgs Frīdrihs Parrots un grāfu Zīversu dzimta. Grām.: Cēsu un Vidzemes novada vēsture. III. Rakstu krājums. Cēsis: Cēsu pašvaldības aģentūra, Vidzemes vēstures un tūrisma centrs, 2005.
Kleinschmidt, Arthur: Russland's Geschichte und Politik dargestellt in der Geschichte des russischen hohen Adels. Adamant Media Corporation, 2001
Jones, Robert E: Provincial Development in Russia. Catherine II and Jacob Sievers. Rutgers University Press 1984
Johannes Engelmann: Sievers, Jakob Johann Graf. In: Allgemeine Deutsche Biographie (ADB). Band 34, Duncker & Humblot, Leipzig 1892, S. 232–240.
Karl Ludwig Blum: Graf Jacob Johann von Sievers und Russland zu dessen Zeit. Leipzig; Heidelberg: Winter, 1864
Karl Ludwig Blum: Ein russischer Staatsmann, Denkwürdigkeiten des Grafen von Sievers, Leipzig 1857-58, 4 Bände
Rambach, F. Jacob Johann Graf Sievers. Dorpat, 1809