Enrikas Frukas (it. Enrico Fruch, 1873 m. rugsėjo 20 d. Ludarija di Rigolatas, Udinės provincija, Italijos karalystė – 1932 m. gruodžio 6 d. Udinė, Italijos karalystė) – friulų mokytojas ir poetas.
Biografija
Gimė Ludarija di Rigolate, Karnijoje. Vaikystę praleido Premariake, kur atsikėlė jo tėvas kepėjas. Mokėsi Čividale del Friulyje, studijavo magistrantūrą Sačilėje ir Padujoje, pastarajame mieste 1892 m. įgijo diplomą. Vėlesniais metais mokytojavo Tore di Pordenonėje, Povolete, Rigolate, Rezijoje, Osope ir ilgesnį laikotarpį Modžo mieste (1899–1906). Modže jis vedė Idą Franc, su ja susilaukė sūnaus ir dukters. 1906–1917 m. dėstė Udinės berniukų vidurinėje mokykloje. 1919 m. Friulio sostinėje pradėjo eiti skyriaus direktoriaus pareigas. Dirbo komunos mokykloje, vėliau – San Domeniko ir galiausiai Via Dantės mokyklos direktoriumi.[1]
Jis surinko periodiniame leidinyje „Pagine friulane“ spausdintus bei kitus eilėraščius ir Udinėje italų kalba 1899 m. išleido kaip poezijos rinkinį „Friulis“ („Friuli“). 1906 m. Udinėje išleistas rinkinys „Eilės friulų tarme“ („Versi in vernacolo friulano“). 1926 m. pasirodė rinkinys „Antigàis“ – didžiausias E. Fruko veikalas, išspausdintas jam dar esant gyvam. 1949 m., po poeto mirties, šis rinkinys buvo dar papildytas, mat išleidęs „Antigàis“ E. Frukas ir toliau rašė žurnale „La Panarie“, 1930 m. Luidžio Garconio muzikai sukūrė dainų tekstų, o 1933 m., jau po mirties, išspausdinta dvylika sonetų „Jù pe vile e pe Campagna“. E. Frukas, drauge su kitais friulų poetais, stengėsi atnaujinti friulų poeziją, kurioje nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios vyravo P. Corutis. E. Fruko poezijoje, siekiančioje atsinaujinti, jaučiamas postromantizmo grakštumas ir harmonija, be tradicinių formų (soneto, burleskos, oktavos ir kt.), matomos naujų formų paieškos ir jų tobulinimas. Kai kuriuose kūriniuose apčiuopiama humanistinio socializmo gija, bet ji beveik visada toli nuo susijaudinimo ir didelių prieštaravimų, būdingų šiuolaikinei literatūrai. Be buržuazinio sentimentalaus būdo, be „paslaptingo, santūraus pesimizmo, kuris yra giliausias jo žmogiškasis bruožas“ (Cantarutti), E. Fruko kūrybai būdinga atmintis, besireiškianti nuorodomis ir kompensacija.[1]
E. Frukas ne tik kūrė poeziją, bet ir vertė Ezopą. Pažymėtina, kad E. Frukas rašė ne gimtąją Karnijos tarme, o įvairiomis Vidurio Friulio kalbomis. Jo kūryba padarė įtaką kitiems friulų poetams.[1]
Išnašos
Bibliografija