Pamilo ąžuolas pušį. Jų draugystės pradžios niekas nežino. Ar kėkštas pamiršo, kur paslėpė gilę, ar voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą. Iš daigelių išaugo medžiai, ir vienas nuo kito neatsitraukė daugiau kaip 150 metų. Laikas vis stipriau glaudė ąžuolėlį prie savo lieknosios pušelės. Taip ir liko kartu visam gyvenimui žaliuoti ir šalti, tyliai ošti ir su vėtromis kovoti.