Danutė Linkevičiūtė-Šmydek (Šmidek, Schmiedeck; g. 1955 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje) – tiflopedagogė, masažuotoja. Buvusi sportininkė lengvaatletė, pirmoji Lietuvos paralimpietė.[1][2] Pelnė prizines vietas 1988 ir 1992 m. paralimpinėse žaidynėse. Daugiausia varžėsi vidutinių nuotolių bėgimo rungtyse silpnaregių ir aklųjų čempionatuose.[3]
Biografija
D. Linkevičiūtė augo Vilniaus kūdikių namuose, vėliau buvo perkelta į Rokiškio vaikų namus.[4] Mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje, kur pradėjo sportuoti pas trenerį Joną Burakovą. Nebaigusi vidurinės mokyklos, dešimtoje klasėje išvyko į Vilnių. Apsigyvenusi bendrabutyje, dirbo aklųjų kombinate, treniravosi bėgimą, baigė vakarinę mokyklą. 1975 m. išvyko mokytis ir treniruotis į Kislovodską (Rusija). Pradėjo dalyvauti SSRS čempionatuose, pelnė prizinių vietų: 1975 m. sidabrą Kijeve šuoliuose į tolį, bronzą 1979 m. Vilniuje 400 m bėgime ir kt.[4] Taip pat dalyvavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos rengiamose varžybose.
1986 m. Geteborge (Švedija) Pasaulio aklųjų lengvosios atletikos ir plaukimo čempionate laimėjo tris aukso medalius, pasiekė du pasaulio rekordus.[5]
Ištekėjo už Vokietijos piliečio Olafo Šmydeko. Nepraleido progos sudalyvauti jo tėvynėje rengiamose varžybose, tarp jų ir susivienijusios Vokietijos pirmajame neįgaliųjų čempionate.[4]
1988 m. laimėjusi sąjunginio lygio varžybas, pateko į sovietų lengvaatlečių paralimpinę rinktinę.[4] Su ja išvyko į Seulo (Pietų Korėja) vasaros paralimpines žaidynes. Pelnė du apdovanojimus B3 negalios klasėje: sidabrą 800 m ir bronzą 400 m bėgimo rungtyse.[6][7] Sidabro ir aukso medalių likimą nulėmė fotofinišas, pirmąją vietą suteikęs varžovei amerikietei.[2]
1992 m. su nepriklausomos Lietuvos rinktine dalyvavo Barselonos (Ispanija) paralimpinėse žaidynėse. Čia ji B2 negalios klasėje iškovojo ketvirtąsias vietas 800 ir 1500 m distancijose, o 3000 m bėgime pelnė bronzos medalį.[8]
Šaltiniai
Nuorodos