Kislovodskas

Kislovodskas
Кисловодск
            
Kislovodsko reginys nuo aplinkinių kalnų
Kislovodskas
Kislovodskas
43°55′00″ š. pl. 42°43′00″ r. ilg. / 43.91667°š. pl. 42.71667°r. ilg. / 43.91667; 42.71667 (Kislovodskas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Kraštas Stavropolio kraštas Stavropolio kraštas
Įkūrimo data 1803 m.
Gyventojų (2021[1]) 127 521
Plotas 71,8 km²
Tankumas (2021[1]) 1 776 žm./km²
Altitudė 815 m
Vikiteka Kislovodskas

Kislovodskas (rus. Кисловодск) – miestas pietų Rusijoje, Stavropolio krašte, Didžiojo Kaukazo šiaurinėje pašlaitėje (800–1200 m aukštyje), prie Olchovkos ir Berezovkos upių, 234 km į pietryčius nuo Stavropolio. Geležinkelio stotis (linija į Mineralinius Vandenis). Balneologinis kurortas (vienas iš Kaukazo Mineralinių Vandenų aglomeracijoje). Išvystyta maisto (pilstomi mineraliniai vandenys Narzan ir kiti), lengvoji, baldų pramonė. Yra 2 universitetai, filharmonija, kraštotyros, kurorto istorijos, kosmonautikos istorijos muziejai, teatrai.

Pasižymi carinių laikų (XIX a. pab. – XX a. pr.) architektūra: Narzano galerija, Topolių alėja su Pagrindinių narzano ir Oktiabrskio vonių pastatais, viešbutis Grand Otel, kurorto salių kompleksas.[2]

2010 m. 76,39 % miesto gyventojų buvo rusai, 9,11 % – armėnai, 4,24 % – karačiajai, 1,35 % – ukrainiečiai, 1,15 % – abazai.[3]

Kurorto bulvaras

Istorija

Įkurtas 1803 m. kaip tvirtovė, miesto teises gavo 1830 m.[4] 1896 m. pastatyta mineralinio vandens pilstymo įmonė.

Pavadinimo kilmė

Vardą gavo pagal tai, kad šiose vietovėse gausu gydomųjų šaltinių, kuriuose yra daug angliarūgštės (rus. кислая вода – „rūgštus vanduo“).

Šaltiniai

  1. ↑ RUSSIA: Stavropol Krai, citypopulation.de
  2. ↑ Kislovodsk. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  3. ↑ Итоги Всероссийской переписи населения 2010 года. Общая численность населения (в т.ч. мужчин, женщин) по муниципалитетам и населённым пунктам Ставропольского края. Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 213