Kadangi ankstyvaisiais amžiais medžiagos buvo brangios, jos nebuvo karpomos. Vėliau chitonas buvo sudarytas iš dviejų dalių. Dorėninis chitonas buvo daromas iš vilnos ir paprasčiausiai apgaubdavo kūną. Iš jo išsivystė jonėninis su rankovėmis, kuris buvo siuvamas iš linų ar šilko. Jam pasiūti reikėjo daugiau medžiagos, todėl drabužį buvo galima klostyti su didesne išmone. Vėlyvajame archajiniame laikotarpyje daugiau dėvimi buvo jonėniniai chitonai, ypač tarp vyrų. Chitonas buvo susegamas specialiomis segėmis, fibulomis, susiuvant arba su sagomis per pečius, o per liemenį su diržu, vadinamu zosteriu. Vyrai dažniausiai susisegdavo per kairiąjį petį palikdami dešinįjį nuogą arba per abu kaip moterys. Drabužis buvo 12 colių (30 cm) ilgesnis už jį nešiojantį žmogų, todėl medžiagos perteklius būdavo užtempiamas virš diržo, taip susidarydavo palaidinės įspūdis. Moters chitono ilgis siekė kulkšnis.
Per archajinį laikotarpį vyrai nešiojo ilgus chitonus. Vėliau, išskyrus važnyčiotojų, žynių ir senų vyrų, visų chitonai buvo iki kelių. Su rankovėmis rengėsi aktoriai, taip pat ir žyniai.[2] Dievai Afroditė ir Dionisas dažnai vaizduojami vilkintys chitonus. Moterys dėvėjo geltonos, raudonos, violetinės, mėlynos ir žalios spalvos chitonus, o vyrai – baltus arba rusvai geltonus. Spalvos, ornamentai, aksesuarai ir brangus šilkas tapo turtingumo ir padėties visuomenėje simboliais.[3]
