Dorėnai (sen. gr.Δωριεῖς, vns. Δωριεύς) – viena iš pagrindinių senovės graikų genčių, kalbėjusi senovės graikų kalbos dorėnų dialektu, kuriuo šiandien remiasi cakonų kalba (moderniosios graikų kalbos atmaina). Kitos senovės graikų gentys buvo achajai, jonėnai ir eoliečiai.
Istorija
XIII–XII a. pr. m. e. sandūroje dorėnai su kitomis gentimis, vartojusiomis vakarinius dialektus, įsiveržė į Graikijos ir Peloponeso teritorijas, kuriose vyravo Mikėnų kultūra. Šis įvykis buvo pavadintas „dorėnų įsiveržimu“. Dorėnų genčių grupės apsigyveno Peloponese (Argolidė, Lakonija, Mesenija, Korintija ir Megarida Istmoje), Egėjo jūros pietinėse salose (Kreta, Rodas, Tera, Milas ir kt.), dalyje Egėjo jūros pakrantės Mažojoje Azijoje su artimiausiomis salomis (azijietiškoji Doridė).
Sparta. Žinomiausias dorėnų polis, ilgą laiką buvęs stipriausia graikų valstybe pagal savo karinę galią. Spartoje ilgiausiai išsilaikė paprasto gyvenimo būdas, karingumas, piliečių atšiaurus charakteris ir drausmė, kuri, anot senovės autorių, buvo būdinga dorėnams.
Dorėnų poliuose visų pirma buvo vystomas žemės ūkis. Tuo pačiu metu dorėnų valstybėse buvo tokie išsivystę gamybos ir amatų centrai kaip Korintas, Egina, Megara.
Vienintele dorėnų kolonija šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje buvo Taurijos Chersonesas.
Mitologija
Pagal graikų mitologiją, dorėnų protėviu laikomas Doras. Jis buvo genties globėjo Helėno ir nimfosOrseidės sūnus, Eolo ir Ksuto brolis. Helėnas savo ruožtu buvo Deukaliono sūnus, o Deukalionas (graikiškas Nojaus atitikmuo) dėl savo dorybių buvo dievų pasirinktas išgyventi tvaną.