Bokštas – aukštas vertikalus inžinerinis statinys ar kito statinio (pilies, bažnyčios ir pan.) dalis, dažniausiai cilindro, kūgio, prizmės ar piramidės pavidalo.[1] Planas stačiakampis, kvadratinis, daugiakampis, apskritas, aukštis – daug didesnis už pagrindo matmenis. Paprastai daugiaaukštis su vidiniais arba išoriniais laiptais. Gali būti kaip atskiras statinys, taip ir didesnio statinio dalis.
Pagrindinis (dažniausiai) skirtumas nuo kitų aukštų statinių, pvz., dangoraižių – suskirstymo į aukštus nebuvimas ir gan nedidelis vidinis tūris, kartais visą bokšto tūrį užima vien tik laiptinė. Nuo stiebų skiriasi tuo, jog konstrukcija stabili, nereikia ją išlaikančių atotampų.
Istorija
Bokštai žmonijos naudojami nuo priešistorinių laikų. Seniausiais žinomais galėtų būti vadinami apvalių akmenų bokštai miesto sienose Jeriche (8 tūkst.pr. m. e.). Vieni iš ankstyvųjų išlikusiųjų pavyzdžių yra šiaurinėje Škotijoje esantys brochai, kūginės formos gyvenamieji bokštai. Šie ir vėlyvieji finikiečių ir romėnų kultūrų pavyzdžiai pabrėžia bokštų naudojimą fortifikacijai ir sargybai. Pavyzdžiui, stebėjimo bokšto elementai, rasti Saviroje ir datuojami 1 tūkst. pr. m. e., manoma yra finikiečių ar kartaginiečių kilmės. Romėnai panaudojo aštuonkampius bokštus[2] kaip Diokletiano rūmų (Kroatijoje) elementus, kurie datuojami apytiksliai 300 m., tuo tarpu Servijaus sienose (IV a. pr. m. e.) ir Aureliano sienose (III a.) naudoti kvadratiniai. Kinai naudojo bokštus kaip integruotus Didžiosios kinų sienos elementus 210 m. pr. m. e.Čin dinastijos laikotarpiu.
Žinomas nebaigtas statyti bokštas yra Hasano bokštasRabate, Maroke, kur darbai buvo nutraukti 1199 m. ir mūsų laikais bokštas stovi neužbaigtas kaip monumentas.[3] Kitas gerai žinomas yra Pizos bokštasItalijoje, statytas nuo 1173 m. iki 1372 m. Himalajų bokštai – tai akmeniniai bokštai esantys daugiausiai Tibete, statyti apytikriai XIV–XV a.[4]
