Bizantijos karinės jūrų pajėgos buvo Bizantijos imperijos, dar vadinamos Rytų Roma, karo laivynas. Kaip ir imperija, kuriai jis tarnavo, šis laivynas buvo tiesioginis savo pirmtako Senovės Romoje tęsinys, tačiau jis turėjo daug didesnę įtaką valstybės gynyboje ir išlikime nei jo pirmtakas. Nors suvienytos Romos imperijos karo laivynas susidūrė su keliomis didesnėmis jūrų grėsmėmis, jis daugiausiai veikė kaip policijos pajėgos ir savo galia bei prestižu gerokai nusileido imperijos legionams, tačiau Bizantijai jūra buvo gyvybiškai svarbi, dėl to kai kurie istorikai šią imperiją pavadino „jūrų imperija“.^[1][2]

Pirmąją grėsmę romėnų hegemonijai Viduržemio jūroje V a. kėlė vandalai ir jų grėsmė pasibaigė karais Justiniano I valdymo metu VI a. Nuolat prižiūrimo laivyno atkūrimas ir dromono galeros įvedimas tuo pačiu laikotarpiu žymi tašką, kai Bizantijos laivynas pradėjo atitrūkti nuo vėlyvosios romėniškos kilmės šaknų ir kurti savo išskirtinę tapatybę. Šis procesas dar labiau pasistūmėjo prasidėjus karui su arabais VII a. Po Levanto, o vėliau ir Afrikos praradimo, Viduržemio jūra iš „romėnų ežero“ virto bizantiečių ir arabų mūšio lauku. Šioje kovoje Bizantijos karo laivynas buvo labai svarbus ne tik ginant aplink visą Viduržemio jūros baseiną esančius imperijos turtus, bet ir atremiant atakas iš jūros prieš pačią imperijos sostinę Konstantinopolį. Naudojant naujai išrastą Graikišką ugnį, žinomiausią ir baisiausią Bizantijos laivyno slaptąjį ginklą, kelis kartus nuo apgulčių buvo išgelbėtas Konstantinopolis, o bizantiečiai laimėjo daugybę jūros mūšių.

Iš pradžių Bizantijos pakrančių ir prieigos prie Konstantinopolio gynybą prisiėmė didžioji Karabisianoi flotilė, tačiau vėliau ji buvo padalinta į kelias regionines (temines) flotiles, iš kurių pagrindinė Imperatoriškoji flotilė buvo prižiūrima Konstantinopolyje, kur jos paskirtis buvo ginti miestą ir būti jūrų ekspedicijų branduolyje. Jau VIII a. pabaigoje Bizantijos laivynas, kuris buvo gerai organizuotas ir išlaikytas, vėl tapo dominuojančia galia Viduržemio jūroje. Priešiškumai su arabų jūrų pajėgomis tęsėsi ir X a. bizantiečiai sugebėjo susigrąžinti viršenybę Viduržemio jūros rytinėje dalyje.

XI a. laivynas, kaip ir pati imperija, pradėjo smukti. Susidūrus su naujais iššūkiais iš Vakarų, bizantiečiai buvo dar labiau priversti pasikliauti Italijos miestų-valstybių, tokių kaip Venecija ir Genuja, laivynais, o tai turėjo pražūtingų padarinių Bizantijos ekonomikai ir suverenitetui. Po imperijos atsigavimo Komninų dinastijos valdymo metu, sekė kitas nuosmukio laikotarpis, kurio kulminacija buvo pražūtingas imperijos žlugimas Ketvirtojo kryžiaus žygio metu, 1204 m. 1261 m. atkūrus imperiją, keli Paleologų dinastijos imperatoriai bandė atgaivinti laivyną, tačiau jų pastangos turėjo tik laikiną poveikį. XIV a. viduryje Bizantijos laivynas, kuris kažkada turėjo šimtus karo laivų, dabar geriausiu atveju turėjo vos kelias dešimtimis, o Egėjo jūros kontrolė galutinai perėjo Italijos ir Osmanų imperijos laivynams. Nors laivynas ir sumažėjo, jis išliko aktyvus iki pat Bizantijos imperijos žlugimo 1453 m.

Bizantijos laivynas, kaip ir pati Bizantijos imperija tęsė Romos imperijos sistemas. Po Akcijaus mūšio 31 m. pr. m. e., Viduržemio jūroje nebebuvo jokios išorinės grėsmės, todėl Romos laivynas daugiausia atliko policijos ir palydos pareigas. Didžiulių jūrų mūšių, tokių kaip prieš šimtmečius vykusiuose Pūnų karuose (vyko 264–146 m. pr. m. e.), nebebuvo, o Romos laivynus sudarė palyginti maži laivai, geriausiai tinkantys naujoms savo pareigoms. Iki IV m. e. a. pradžios nuolatiniai Romos laivynai sumažėjo, todėl kai 324 m. e. m. konkuruojančių imperatorių Konstantino Didžiojo ir Licinijaus laivynai susirėmė,^[3] jie buvo sudaryti iš naujai pastatytų laivų arba laivų iš Viduržemio jūros rytinės dalies uostamiesčių.^[4] IV ir V a. pradžios pilietiniai karai paskatino jūrų laivyno veiklos atgimimą, o patys laivai dažniausiai buvo naudojami armijoms gabenti.^[5] Pirmajame V a. ketvirtyje Viduržemio jūros vakarinėje dalyje ir toliau buvo naudojamos didelės karinės jūrų pajėgos, ypač iš Šiaurės Afrikos, tačiau Romos valdymas Viduržemio jūroje buvo sudrumstas, kai Afriką užvaldė vandalai^[6] (valdė nuo 429 iki 442 m.).

Naujoji Kartaginos Vandalų Karalystė, valdoma gabaus karaliaus Geizericho (valdė nuo 428 iki 477 m.), iš karto pradėjo reidus prieš Italijos ir Graikijos pakrantes ir net 455 m. užėmė Romą ir išnešė jos turtus.^[7] Vandalų reidai tęsėsi du dešimtmečius, nepaisant pasikartojančių romėnų bandymų juos nugalėti.^[7] Vakarų Imperija buvo bejėgė, jos laivynas sumažėjo beveik iki nieko,^[8] tačiau rytų imperatoriai vis dar galėjo pasinaudoti Viduržemio jūros rytinės dalies ištekliais ir karinio jūrų laivyno patirtimi. Tačiau pirmoji Rytų ekspedicija 448 m. sugebėjo nuplaukti tik iki Sicilijos, o 460 m. vandalai užpuolė ir sunaikino Vakarų Romos invazinę flotilę Kartachenoje Ispanijoje.^[7] Galiausiai, 468 m. Flavijus Basiliskas vedė didžiulę Rytų ekspediciją, kurioje, kaip teigiama, buvo 1113 laivų ir 100 tūkst, vyrų, tačiau ši ekspedicija žlugo. Maždaug 600 laivų buvo prarasti dėl ugninių laivų, o finansinės išlaidos – 130 tūkst. svarų aukso ir 700 tūkst. svarų sidabro – beveik bankrutavo imperija.^[9] Tai privertė romėnus susitaikyti su Geizerichu ir pasirašyti taikos sutartį. Tačiau po Geizericho mirties 477 m. vandalų grėsmė pasitraukė.^[10]

VI a. pažymėjo Romos karinio jūrų laivyno atgimimą. Pranešama, kad 508 m. įsiliepsnojant priešpriešai su ostgotų karalyste valdoma Teodoriko didžiojo, imperatorius Anastazijus I (valdęs nuo 491 iki 518 m.) išsiuntė 100 karo laivų flotilę pulti Italijos pakrančių.^[11] 513 m. generolas Vitalijanas sukilo prieš Anastazijų. Sukilėliai surinko 200 laivu flotilę ir nors jie iš pradžių turėjo šiokios tokios sėkmės, admirolas Marinas juos sunaikino pasinaudojęs sieros pagrindo degią medžiagą.^[12]

533 m., pasinaudojant tuo, kad vandalų laivynas buvo išsiųstas numalšinti sukilimą Sardinijoje, Belisarijaus vadovaujama 15 tūkst. vyrų armija buvo nugabenta į Afriką su 92 dromonais ir 500 transportinių laivų,^[13] ir tai pradėjo vandalų karą, kuris buvo pirmasis iš imperatoriaus Justiniano I karų . Tai daugiausia buvo amfibinės operacijos, įmanomos tik dėl kontroliuojamų Viduržemio jūros vagų, o laivynas atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį gabenant atsargas ir pastiprinimą plačiai pasklidusioms Bizantijos ekspedicinėms pajėgoms ir dislokuotiems kariams.^[12] Tai žinojo ir Bizantijos priešai. Jau 520 m. Teodorikas planavo sukurti didžiulį laivyną, nukreiptą kovoti prieš bizantiečius ir vandalus, tačiau jo mirtis 526 m. apribojo šių planų įgyvendinimą.^[14] 535 m. Gotų karas prasidėjo dvigubu Bizantijos puolimu, kai laivynas vėl gabeno Belisarijaus kariuomenę į Siciliją, o paskui į Italiją, o kita armija įsiveržė į Dalmatiją. Bizantijai jūros kontroliavimas turėjo didelę strateginę reikšmę, nes tai leido mažesnei Bizantijos armijai sėkmingai užimti pusiasalį 540 m.^[15]

Tačiau 541 m. naujasis ostgotų karalius Totila sukūrė 400 karo laivų flotilę, su kuria Bizantijos Imperijai užblokavo jūrų kelius į Italiją. Netoli Neapolio 542 m. buvo sunaikintos dvi Bizantijos flotilės,^[16] o 546 m. Belisarijus asmeniškai vedė 200 laivų prieš gotų flotilę, blokavusią Tibro žiotis, stengdamasis išvaduoti Romą, tačiau ši ataka baigėsi nesėkmingai.^[17] 550 m. Totila įsiveržė į Siciliją ir per kitus metus jo 300 laivų flotilė užėmė Sardiniją ir Korsiką bei užpuolė Korfu ir Epyro pakrantes.^[18] Tačiau ostgotų pralaimėjimas jūros mūšyje prie Senigalijos buvo Bizantijos Imperijos iškilimo pradžią.^[12] Galutinai užkariavus Italiją ir Pietų Ispaniją, valdant Justinianui I, Viduržemio jūra vėl tapo „romėnų ežeru“.^[12]

Nepaisant didelės Italijos dalies praradimo langobardams, bizantiečiai išlaikė jūrų aplink pusiasalį kontrolę. Kadangi langobardai retai išplaukdavo į jūrą, bizantiečiai šimtmečius sugebėjo išlaikyti keletą Italijos teritorijos pakrantės ruožų.^[19] Vienintelis didelis karinio jūrų laivyno įvykis per ateinančius 80 metų buvo, kai Sasanidų persai, avarai ir slavai užpuolė Konstantinopolį 626 m., per tą apgultį slavų luotų flotilę sulaikė Bizantijos laivynas ir ją sunaikino, kas neleido persų armijai įeiti per Bosforo sąsiaurį ir tai galiausiai privertė avarus trauktis.^[20]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.