Ši paruošimo ir gėrimo tradicija 2015 m. buvo pripažinta kaip nematerialusis pasaulio paveldas keturiose valstybėse. 2024 sąrašas papildytas Jordanija.
Kilmė ir raida
Kavinė Kaire XVIII a.
Nors kavamedis buvo prijaukintas Etiopijoje, būtent arabų kultūra pavertė kavos gėrimą populiariu tarptautiniu mastu. Paties žodžio kava kilmė irgi yra arabiška. Čia ji vadinama arab.قَهْوَة = Qahwah ir kildinama iš arabiško žodžio arab.قَهِيَ = qahiya (liet. „nejausti alkio“), arba semitiškos šaknies qhh (liet. „tamsus“)[1]. Šis žodis, kaip ir kavos gėrimo kultūra, buvo perimtas į Osmanų imperiją (iš jo kilo turk.kahve), o vėliau olandų atnešta į Europą[2].
Seniausi įrašai apie arabų tarpe paplitusį kavos gėrimą yra iš XV a., kuomet jis fiksuotas Jemene. Čia jį vartodavo sufijų dvasininkai, bandydami išlaikyti žvalumą, reikalingą ritualų metu[3]. Vėliau kavos kultūra piligriminiais keliais plito į šiaurę, kol pasiekė Meką, Kairą, Damaską, Konstantinopolį.
XVI a. radikalieji islamo dvasininkai Mekoje ir Egipte bandė uždrausti kavą, kaip netinkančią musulmonams, tačiau Osmanų imperijoje draudimai buvo galutinai panaikinti, ir kava išplito kaip svarbi kasdienybės forma, ėmė formuotis su jos paruošimu ir gėrimu susijusi kultūra. Ji buvo pradėta vadinti „Arabijos vynu“. Arabų šalyse ėmė kurtis pirmosios kavinės, o kavos gėrimas tapo neatsiejama intelektualinių diskusijų dalimi.
Arabų genčių tarpe ji išpopuliarėjo kaip statuso simbolis ir vaišingumo simbolikos forma. Be jos neįmanomi tradiciniai susirinkimai madžlisai. Tai yra svarbus svečių sutikimo gėrimas.
Ruošimas ir gėrimas
Beduinas ruošia kavą dykumojeKavos ruošimo ir patiekimo indaiKavos pylimas
Ruošiant arabišką kavą kavos pupelės paskrudinamos. Jų skrudinimo temperatūra gali įvairuoti tarp 165 ir 210 °C, ir dėl to išgaunamos skirtingos kavos variacijos – nuo šviesios iki visiškai juodos[4]. Sumalta ar sugrūsta kava yra verdama su vandeniu apie 10-20 minučių[5]. Virimui naudojamas tradicinis kavinukas dala (arab.دلة = dallah) su snapeliu, iš kurio kava ir pilstoma. Šiaurinėje arabiško arealo dalyje (Levante) vietoj dalos gali būti naudojama turkiška kavavirė džezvė.
Kava pagardinama prieskoniais. Dažniausiai vartojamas kardamonas, tačiau kartais pasitaiko ir tokie prieskoniai, kaip šafranas, gvazdikėlis, cinamonas. Skirtingai nei turkiška kava, arabiška kava paprastai nėra saldinama cukrumi (qahwah saada). Todėl ji yra karti ir stipri[6].
Kava išpilstoma į specialius mažus puodelius be aselių – fendžanus. Pilstymu užsiima specialus žmogus, neretai šeimininkas, ir tai daro pagal hierarchiją, pirmiausia pildamas kavą aukštesniems hierarchiškai asmenims. Nors cukrus į kavą nėra dedamas, ji gali būti užkandama saldžiais vaisiais (pvz. datulėmis) arba saldumynais[7].
Paprastai susitikus geriamas vienas puodelis, tačiau jų gali būti ir daugiau. Etiketas reikalauja neišgerti daugiau kaip trijų puodelių.
↑The rich flavors of Palestine Archived 2009-04-16 at the Wayback Machine Farsakh, Mai M. Institute for Middle East Understanding (IMEU), (Originally published by This Week in Palestine) 2006-06-21
.jpg)
