Antonov An-218 – XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje konstruktorių biuro „Antonov“ pradėtas kurti apie 350 keleivių galinčio gabenti dvimotorio plačiafiuzeliažio avialainerio projektas. Tai buvo pirmasis „Antonov“ bandymas sukurti plačiafiuzeliažį reaktyvinį oro lainerį, pirmasis bandymas sukurti didelį žemasparnį lėktuvą.[1]
Gamybai buvo planuojama panaudoti atskiras Tu-204 serijos lėktuvų dalis ir komponentus. Gamybą planuota organizuoti Ukrainoje, bendradarbiaujant su Rusijos aviacijos įmonėmis.
Lėktuvo projektavimo darbai pradėti 1991 m. Pirmasis skrydis buvo planuojamas 1994 m., sertifikavimas (NVS) – 1995 m.
Pirmieji projekto variantai numatė sukurti orlaivį, panašų į Tu-154. Pradėjus projektavimo darbus trimotorė schema (analogiška „Lockheed L-1011" ar „McDonnell-Douglas DC-10"), taip pat ir keturmotorė (Boeing 747, Il-86 ar Il-96 pavyzdžiu)[1] buvo pripažinta neperspektyvia ir jos atsisakyta. Darbiniu variantu tapo dvimotoris žemasparnis monoplanas su po sparnais sumontuotais varikliais, panašus į „Airbus A310-300",[1] skirtas 350 keleivių ir galintis nuskristi bent 9000 km. Projekto autoriai šį atstumą pasirinko atsižvelgdami į nuotolį nuo Maskvos iki Kamčiatkos Petropavlovsko, o prototipą – pagal 1991 m. pradžioje SSRS įvykusį demonstracinį „Airbus A310" skrydį, kurio metu „Antonovo“ konstruktorius Piotras Balabujevas „įlindo visur kur buvo galima įlįsti ir nufotografavo viską, ką buvo įmanoma nufotografuoti“.[1] Numatyta galimybė modifikuoti lėktuvą skrydžiams iki 12 000 km atstumu su 200–220 keleivių, taip pat sukurti prailgintą variantą, talpinantį iki 400 keleivių.
Pradinio, trimotorio An-218 varianto modelis (An-318)
Lėktuvas buvo projektuojamas kaip labai ekonomiškas – 1 keleivio kilometrui turėjo naudoti 18 g žibalo (Il-86 naudojo 34,5 g).[2]Lėktuvo važiuoklei buvo pasirinkta schema, panaši į Tu-154 kas būtų leidę jį naudoti daugiau nei 50 SSRS oro uostų. (Il-86 buvo galima eksploatuoti tik 18-oje).[2] Lėktuvą pilotuoti turėjo du pilotai, naudodamiesi 6 ekranų kabinos įranga - abu elementai buvo naujovė SSRS aviacijos pramonėje. Lėktuvo resursas buvo projektuojamas 60 tūkst. skrydžio valandų, techninės priežiūros darbo imlumas – 9,5 darbo valandos 1 skrydžio valandai.[2]
Dėl po SSRS žlugimo nutrūkusios valstybės paramos bei užsakovų nebuvimo projektas buvo „užšaldytas“ – 2006 m. m. „Antonovo konstruktorių biuras" pareiškė, kad artimiausiu metu šio projekto, kaip ir „An-180", atnaujinimas neplanuojamas.[3] Buvo pastatytas tik pilno dydžio medinis „An-218" modelis,[4] parengta 90 procentų projektinės dokumentacijos.[1] Lėktuvo kūrėjų teigimu, jo užbaigimui 1994 m. reikėjo 200–300 mln. JAV dolerių.[1] Lėktuvo modelis išardytas po 2006 m.
