| Daktaro Antano Gylio ligoninė
|
![]()
|
| Antano Gylio ligoninės pastatas
|
|
|
|
|
| Vieta
|
Kaunas, Putvinskio g. 62
|
| Statusas
|
komercinės ir kitos patalpos
|
| Architektas
|
Leonas Ritas (?)
|
| Statybų pabaiga
|
~1932 m.
|
| Aukštų sk.
|
4 (su pastoge)
|
Antano Gylio ligoninė – tarpukario Kaune veikusi privati vidaus ir nervų ligų gydymo įstaiga. Ligoninė iškilo vienoje iš moderniausių tuomečio Kauno gatvių – V. Putvinskio gatvėje, išsiskyrė medicininės įrangos modernumu ir aprūpinimu, pastato architektūra. Ją įkūrė Maskvos ir Miuncheno universitetuose mokslus baigęs vidaus ligų ir psichiatrijos gydytojas, filosofijos mokslų daktaras Antanas Gylys (1894–1966).[1][2]
Istorija
Daktaras A. Gylys 1924 m. grįžo į Lietuvą, kur iki 1934 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Apie 1932 m. A. Gylys pasistatydino naują ligoninę. Pasitraukęs iš universiteto ėmėsi privačios medicinos praktikos. Ši gydymo įstaiga buvo gerai aprūpinta, turėjo autoritetą tarp pacientų. Tyrimui ir gydymui ligoninėje buvo taikoma: Rentgeno aparatas, Knippingo aparatas, veikė tyrimų laboratorija, ergografas, radiumo emanatoriumas ir radioaktyvinės vonios, hidroterapija, helioterapija, elektroterapija, psichoterapija, gydomoji gimnastika ir gydomasis masažas. Pastato aukštai buvo paskirstyti pagal vykdomas veiklas: pirmas aukštas buvo skirtas hidroterapijai, antras – ligonių priėmimui, trečias – stacionarui, ketvirtas – savininko butui, pastogė – rekreacijai.
Neišliko archyvinių duomenų apie ligoninės projekto autorių, taip pat neaiškios sklypo statyboms įsigijimo aplinkybės, tik žinoma, kad 1930 m. sklypą iš E. Andruškevičienės nusipirko L. Levinšteinas. Valstybinius mokesčius A. Gylys pradėjo mokėti nuo 1932 m. II pusmečio. Daroma prielaida, kad namas statytas 1932 m. (projektas nerastas). 1933 m. Statybos komisija leido įrengti rūsį, kurį suprojektavo inž. Leonas Ritas. Manoma, kad pastato projekto autorius – taip pat inž. L. Ritas. Maždaug tuo pačiu laiku pastatytas pagalbinis statinys kieme. 1940 m. A. Gylio ligoninė ir kitas nekilnojamas turtas nacionalizuoti. 1945 m. daktaras pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV.
Sovietmečiu pastate veikė gydymo įstaiga, vėliau, iki 2010 m. – poliklinika. 2010 m. nekilnojamą turtą atsiėmė savininkai.
Architektūra
Antano Gylio ligoninės pastatas – būdingas tarpukario Kauno architektūros statinys. Paskelbtas regioninės reikšmės architektūros paminklu, nuo 2012 m. įrašytu į LR Kultūros vertybių registrą.[3] 2015 m. buvo suteiktas Europos paveldo ženklas.[4]
Pastatų kompleksui priklausanti Antano Gylio ligoninė stovi šiaurinėje V. Putvinskio gatvės atkarpoje, prie šlaito, kylančio į Žaliakalnį. Ji su gretimais pastatais Nr. 52 – 72 gatvėje formuoja autentiškų pastatų tūrinę erdvinę kompoziciją. Patenka į Kauno miesto istorinę Naujamiesčio teritoriją. Tarpukariu tai buvo artimas miesto centrui ir svarbus kvartalas, o 1936 m. šalia gatvės pastačius Vytauto Didžiojo karo muziejų, tapo reprezentaciniu. Be kitų, tik miesto centrui galiojusių statybos įstatymų (mūras, nepertraukiamo užstatymo linija, čerpių stogas), dar kreiptas dėmesys ir į fasadų estetiką ir darną.
Pastato išorė būdinga gyvenamiesiems namams, tačiau įėjimas įrengtas ne iš gatvės, o iš įvažos. Statinys asketiškas bei funkcionalus, su asimetriška tūrio kompozicija. Fasado kompoziciją daro išskirtine viršutiniame aukšte, šalia pastogės, įrengta terasa, nuo kurios atsiveria vaizdas į V. Putvinskio gatvę bei kiek žemiau plytintį Naujamiestį. Nemaža dalis originalaus interjero išlikusi iki šių dienų, taip pat ir veikiantis šveicariškas liftas „Shindler", hidroterapijos skyriaus santechniniai įrenginiai, „Pelz“ firmos seifas.[5]
Pastato fasadams būdingos tūrinės detalės: vainikuojantis karnizas, pietų ir šiaurės fasadų rizalitai, erkeris šiaurinėje pusėje, laiptuotas vakarų fasado frontonas. Įrengti balkonai su metalinėmis tvorelėmis, taip pat ir jungiantys erkerį su rizalitu. Yra viršlanginės ir polanginės traukos.
Šaltiniai
