Andrėja del Sartas buvo vienu didžiausių savo laikmečio renesanso dailės meistrų ir daug prisidėjo prie manierizmo išsivystymo Florencijoje. Svarbiausiais jo darbais laikomos freskos Santissima Annunziata ir Chiostro dello Scalzo bažnyčiose. Iš paveikslų žymiausiu minima „Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija).
Biografija
Andrėa del Sartas gimė 1486liepos 16 d. Florencijoje. Jo tėvas Anjolas buvo siuvėjas, dirbo su audiniais. Dėl to Andrėja gavo savo pravardę (it. del sarto – siuvėjo). Iš pradžių Andrėja mokėsi auksakalystės, tačiau buvo pastebėtas dailininko Džian Barilės (Gian Barile), kuris pasiėmė jį mokiniu pas save. Apie 1498 m. Džian Barilė perleido Andrėją vienam garsiausių Florencijos dailininkų Pjerui di Kozimui. Pasak Dž. Vazario, Andrėja del Sartui ypač didelį poveikį padarė Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo kartonai freskoms Vekjo rūmuose, kuriuose jaunasis Andrėja mokėsi kopijuodamas didžiųjų meistrų darbus.
„Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija, Florencija. Pavadinimas kilęs iš to, kad Madona vaizduojama ant postamento, kuriame pavaizduotos harpijos)
Apie 1505–06 m. Andrėja del Sartas paliko Pjero di Kozimo mokyklą ir su M. Albertinelio mokiniu Frančabidžu atidarė bendrą studiją bei pradėjo savarankišką profesionalaus dailininko karjerą. 1509 m. Andrėja sulaukė pirmo reikšmingo užsakymo servitų vienuolyno Santissima Annunziata bažnyčioje . Joje Andrėja atliko keletą freskų, kurios jį išgarsino Florencijoje ir buvo tokios sėkmingos, kad servitai įprašė dailininką atlikti jų daugiau. Andrėja del Sartas baigė šias freskas iki 1514 m. ir gerokai vėliau dar dirbo šioje bažnyčioje. Ankstyvajam Andrėjos stiliui būdinga Fra Bartolomėjo ir Rafaelio įtakos.
Apie 1511 m. Andrėja del Sartas jau buvo žinomas dailininkas, Florencijos užsakymų rinką pasidalinęs su Fra Bartolomėju. Jo studijoje mokėsi būsimieji manierizmo pirmieji meistrai Rosas Fjorentinas ir Jakopas da Pontormas. Tarp vėlesnių mokinių − Džordžas Vazaris ir Frančeskas Salviatis. Apie 1511–12 m. Andrėja pradėjo dirbti Chiostro dello Scalzo bažnyčioje. Šiose monochromatinėse freskose atskleidė savo piešėjo talentą, dėl ko buvo pramintas „meistru be klaidų“. 1517 m. Andrėja nutapė tikriausiai geriausiai žinomą savo paveikslą „Madoną su harpijomis“ ir „Jauno vyro portretą“. Jo bičiuliu tuo metu buvo Jakopas Sansovinas. Maždaug 1517 m. pabaigoje Andrėja vedė Lukreciją del Fedę (''Lucrezia del Fede'') ir buvo pakviestas į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvarą, kuriam anksčiau sėkmingai pardavė porą paveikslų. Andrėjos laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingas. Jis išbuvo jame apie 1 metus ir grįžo į Florenciją. Pasak Dž. Vazario, labiau dėl žmonos.
1520 m. grįžęs į Florenciją Andrėja greitai iššvaistė Prancūzijoje uždirbtus pinigus. Pasak vienos legendos, karalius buvo jų davęs pirkti dailės darbams Florencijoje, tačiau Andrėja už juos nusipirko namą – dabar manoma, kad tai tik prasimanymas. Istorijos epizodą vėliau panaudojo anglųpoetasRobertas Brauningas eilėraštyje, skirtame Andrėjai del Sartui. 1520–21 m. dailininkas dirbo Medičių viloje prie Prato, tačiau šie darbai nutrūko mirus užsakovui, popiežiui Leonui X Medičiui. Freską „Cezario triumfas“ vėliau baigė Alesandras Aloris. Minima, kad 1523 m. Andrėja nutapė Rafaelio popiežiaus Leono X portreto kopiją, kuri buvo Medičių šeimos pasiųsta Mantujos hercogui kaip tikra.
Apie 1526 m. Andrėja galų gale baigė freskas Chiostro dello Scalzo bažnyčioje ir 1527 m. atliko paskutinį reikšmingą monumentalų darbą, freską „Paskutinė vakarienė“ San Salvi bažnyčioje, kurią pradėjo 1519 m. Vėlyvieji Andrea paveikslai rodo pilnai susiformavusį vieną iškiliausių italų brandžiojo renesanso meistrų. Andrėja del Sartas mirė 1530 m. nuo maro, palaidotas rugsėjo 29 d. Santissima Annunziata bažnyčioje Florencijoje.
Kūryba
Savo gyvenimo metu kai kuriuo laikotarpiu Andrėjos del Sarto kūryba buvo laikoma lygia tai, kurią atliko Mikelandželas ir Rafaelis, tačiau po mirties dailininko autoritetas greitai smuko. Dž. Vazario teigimu, Andrėjai trūko aistros ir audringumo, kurio galėtų įkvėpti į savo paveikslus. Dailininkas esą buvo ramaus ir melancholiško būdo (tai atsispindi ir Andrėjos autoportrete 1528 m.). Ne ką geriau atsiliepiama apie Andrėjos žmoną Lukreciją, kuri esą buvo silpna ir aikštinga asmenybė, dariusi neigiamą poveikį dailininkui. Savo žmoną dailininkas naudojo kaip modelį madonų atvaizdams, pvz., „Madonoje su harpijomis“.
Andrėjos del Sarto kūryba skirstoma į dvi dalis: ankstyvąją ir vėlyvąją (po 1520 m.). Ankstyvojoje labiau dominuoja monochromatiniai piešiniai, kai vėlyvojoje Andrėja parodo geriausią savo, kaip spalvų meistro, talentą, kas įgalino jį būti geriausiu spalvų valdymo meistru Italijoje („Mergelės Marijos paėmimas į dangų“), neskaitant Venecijos dailininkų. Neramios vėlesniųjų darbų spalvos atliepia tuo metu pradėjusį Florencijoje įsigalėti manierizmą. Bernardas Berensonas aukštai vertino Andrėjos ankstyvojo periodo darbus ir rašė apie San Salvi „Paskutinę vakarienę“, kaip vienintelį tokios temos kūrinį, į kurį galima žiūrėti su malonumu mačius Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“. Tačiau Berensonas kritikavo Del Sarto vėlyvuosius kūrinius, pavyzdžiui, „Mergelės Marijos paėmimą į dangų“ dėl per didelio dėmesio suteikimo drapiruočių vaizdavimui, o ne meniniui įkvėpimui.[1]
.jpg)
_-_WGA0416.jpg)
