Žemaičių Kalvarijos piliakalnis, Varduvos piliakalnis, Šv. Jono kalnas, Kalvarija, Gardai (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A824, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AV948) – nacionalinės reikšmės piliakalnisPlungės rajono savivaldybės teritorijoje Žemaičių Kalvarijoje. Pasiekiamas Žemaičių Kalvarijoje nuo centro pavažiavus Alsėdžių link 200 m Alsėdžių gatve – yra kairėje gatvės pusėje, tik pervažiavus Varduvą.
Čia stovėjo senoji Gardų pilis, čia buvo Gardų parapijos pirmosios šv. Jono koplyčios vieta. Dabar ant kalno stovi dvi Kryžiaus kelio koplyčios.
Piliakalnis
3D modelis
Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Varduvos dešiniajame krante, santakoje su Pagardeniu (Cedronas). Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 40x35 m dydžio, 2,5 m žemesniu rytiniu šonu. Jos pietiniame krašte supiltas 35 m ilgio, 2 m aukščio, 28 m pločio pylimas, už kurio iškastas dabar jau užslinkęs griovys. Šlaitai statūs, 12 m aukščio.[1]
Piliakalnis apardytas 1637–1639 m. jame įrengiant kalvarijas: aikštelės šiauriniame gale stovi mūrinė 4 stoties koplyčia „Viešpats Jėzus suimamas“, ant pietinio pylimo – medinė 5 stoties koplyčia „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ ir mūrinė Kristaus suėmimo skulptūra. Šiaurinis šlaitas apardytas kelio į koplyčias. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite auga keli medžiai.
Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, kitapus Varduvos, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos. 250 m į šiaurę yra IX a. – XIII a. kapinynas, tyrinėtas 2002 m.
Tyrimai
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1903 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1964 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.2004 m. Bronius Dakanis ties pietiniais koplyčios laiptais ištyrė 4 m² dydžio plotą, rado žiestos keramikos šukę su horizontaliomis linijomis. 2008 m. rasti pavieniai archeologiniai radiniai.
Padavimai pasakoja, kad šį statų ir aukštą kalną senovėje supylę pagonys: „Pagonių vadas įsakęs visiems žmonėms, kad kiekvienas jų <…>, kuris vyks pro tą vietą, turi tam tikrą saiką žemių iš toliau atnešti ir pilti. Taip per kiek laiko ir buvo supiltas tas kalnas. Paskui ant jo pagonys degindavo aukas. Pagonims išnykus, tame kalne buvę įtaisytos kapinės.“[2]
Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 50.
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.276.
Bronius Dakanis. Žemaičių Kalvarijos koplyčių aplinkos tyrimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 175–176.
L. Krzywicky. Żmudź styarożytna. Dawni Żmudzini i ich warowie. Warsawa, 1906, p. 9, 12, 39.
Kultūros vertybės pagrindinis dosjė: A824, Žemaičių Kalvarijos, Varduvos piliakalnis, vad. Šv. Jono kalnu. Vilnius, 2001. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
Lauraitis, V. Po legendų skraiste. Kibirkštis, 1984-11-7, p. 6.
Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 2, p. 214–215.
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975, t. 2, p. 175.
Adomas Matuliauskas. Archeologinio paminklo pasas. Vilnius, 1956. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 148.
Adolfas Tautavičius. 1964 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Plungės, Šilalės, Tauragės ir Telšių rajonuose duomenys. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 7, ap. 1, b. 101, p. 37-38.
Vaikas, D. Žem. Kalvarija. Pilies kalno griovimas. Vienybė, 1921, Nr. 30.
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998, p. 268.
