PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šventasis Kazimieras

Gimė	1458 m. spalio 3 d. Krokuva
Mirė	1484 m. kovo 4 d. (25 metai) Gardinas
Palaidotas (-a)	Vilniaus arkikatedros
Tėvas	Kazimieras IV Jogailaitis
Motina	Elžbieta Habsburgaitė
Šventasis
Kanonizuotas	1602 m.
Šventė	kovo 4 d.
Globoja	Lietuvos globėjas

Vikiteka	Šv. Kazimieras

Šventasis Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje – 1484 m. kovo 4 d. Gardine) – šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis.

Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1602 m. paskelbtas šventuoju. Atminimo diena – kovo 4 d.

Biografija

Gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karališkojoje Vavelio pilyje. Tėvai – Kazimieras IV Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta . Antras sūnus šeimoje, Jogailos Gediminaičio anūkas. Motina Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Šeimoje augo 6 sūnus ir 5 dukros.

Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrikas tapo Gniezno arkivyskupu, Krokuvos vyskupu, o 1493 m. kardinolu.

Vaikus buvo patikėta auklėti J. Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonaccorsi (dar vadintam Kalimachu).

1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Bohemijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. paskirtas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.

Kazimieras gyveno labai dorai. Nuo pat mažumės garsėjo pamaldumu. Taip pat nesišalino ir valstybės reikalų, bet veikiau iš pagarbos tėvui. Kartais ryte jį rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų. Galiausiai, susirgęs džiova pakeliui į Vilnių, 1484 m. kovo 4 d. mirė Gardine.

Kanonizacija

Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus pagarsėjo kaip maldininkus traukianti vieta: tikėdami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus – kaip padėką už išklausytas maldas. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečiui nuo Kazimiero mirties. Lietuvių ir lenkų riteriai, dalyvavę 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, taip pat patyrė Kazimiero pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą. Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta XVI a. 2 dešimtmetyje paskatino Kazimiero brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Senąjį, taip pat ir Vilniaus vyskupą, kapitulą bei pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X, prašant paskelbti Kazimierą šventuoju. 1520–1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai, remiantis šiais tekstais, manyta, kad tuometinis popiežius Leonas X paskelbęs Kazimierą šventuoju. XVI a. pabaigoje, Kazimiero, kaip katalikų Bažnyčios šventojo, gyvenimo aprašymas per klaidą buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą – Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m., popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje, nurodydamas jo šventės metu vartotinus liturginius tekstus. 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių; jo kulto židinių radosi Italijoje ir Belgijoje.

Kazimiero kulto patvirtinimo proga ,1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant nuolatinės drėgmės, per 118 metų nepasikeitė, be to, skleidė nepaprastai malonų kvapą. Prie jo galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas Omni die dic Mariae (Kiekvieną dieną garbink Mariją); kurį laiką šv. Kazimierui buvo klaidingai priskiriama ir jo autorystė.

Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje. Buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam gerbimui. Paskutinę, trečiąją iškilmių dieną, vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios – pirmosios Lietuvoje – pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų, iniciatyva ir lėšomis. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią; jos grąžintos į nuolatinę buveinę 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.

Globėjas

Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas (nuo 1636 m., nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas, nuo 1960 m. Maltos (Joanitų) ordino globėjas. Žmonių, pasišventusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat – Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino vyskupijų globėjas. Kadangi Lietuva buvo didžiausia ir galingiausia Europos valstybė, XVII amžiuje Kazimiero kultas išplito ir Italijoje, ypač Palerme, Florencijoje, Neapolyje. Jis tapo Palermo miesto globėju, o Pietro Novelli užsakymu nutapytas paveikslas „Šv. Kazimiero karūnavimas“.

Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis. Šv. Kazimiero garbei pavadintas Venesuelos miestas San Kasimiras.

Kaziuko mugė

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kaziuko mugė.

Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausią savaitgalį Lietuvoje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“.

Vilniuje iš pradžių mugė vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. – Lukiškių aikštėje, galiausiai pradėta organizuoti keliose miesto vietose. Mugės metu vykdavo karnavalinės eitynės. Pirmiausia pradėta prekiauti žemės ūkio įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis, taip pat būdingomis Vilniui verbomis. Karnavalinių renginių tradicija tęsiama ir šiandien. Prekiaujama liaudies meno ir autoriniais meno dirbiniais, namų apyvokos daiktais.

Šv. Kazimieras ikonografijoje

Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.

Literatūra

Šventojo Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvoje: katalogas (sud. Neringa Markauskaitė, Sigita Maslauskaitė). – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009. – 560 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-415-91-6