Šv. Elžbieta Vengrė
Gimė	1207 m. liepos 7 d. Bratislava, Vengrijos karalystė
Mirė	1231 m. lapkričio 17 d. (24 metai) Marburgas, Šventoji Romos imperija
Tėvas	Andrius II
Sutuoktinis (-ė)	Liudvikas IV
Šventasis
Kanonizuotas	1235 m. gegužės 27 d.
Globoja	Vokietijos, Vengrijos, pranciškonų, ligoninių, gydytojų, ligonių, elgetų, kepėjų, labdaros draugijų, našlių, našlaičių ir nekaltai persekiojamų žmonių globėja[1]
Vikiteka	Šv. Elžbieta Vengrė

Šv. Elžbieta Vengrė (1207 m. liepos 7 d. Bratislava, Vengrijos karalystė - 1231 m. lapkričio 17 d. Marburgas, Šventoji Romos imperija) – katalikų šventoji.

Elžbieta gimė 1207 m. liepos 7 d. Vengrijos karaliaus Andriaus II ir jo žmonos Gertrūdos šeimoje. Jiems ji buvo trečias vaikas ir antra dukra.

1211 m. Tiuringijos landgrafas Hermanas I į Vengriją nusiuntė pasiuntinius, kad šie susitartų dėl princesės Elžbietos, kuriai tuo metu buvo tik ketveri, ir būsimojo landgrafo Hermano sužadėtuvių. Netrukus Elžbietą išsiuntė iš Vengrijos į Vartburgo pilį, kad augtu kartu su sužadėtiniu ir atėjus laikui už jo ištekėtų.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius Jei galite, sutvarkykite.

1216 m. mirė Elžbietos sužadėtinis Hermanas. Ji netrukus buvo sužadėta su landgrafo antruoju sūnumi Liudviku.

1221 m. būdama keturiolikos, Elžbieta ištekėjo už savo sužadėtinio Liudviko, kuriam vestuvių dieną buvo dvidešimt vieneri. Tais pačiais metais Elžbietos vyras tapo naujuoju Tiuringijos landgrafu Liudviku IV.

1222 m. kovo 28 d. jiems gimė pirmasis vaikas ir vienintelis sūnus Hermanas.

1224 m. kovo 20 d. Vartburgo pilyje Elžbietai ir Liudvikui gimė pirmoji duktė Sofija.

Elžbieta, nors buvo landgrafo žmona, bet rasdavo laiko maldoms ir apsimarinimams. Ji dažnai atsisakydavo prašmatnių ir puošnių drabužių bei papuošalų. Elžbieta lankė ligonius, juos maitino, globojo vargšus. Kaskart duodama auką ji prašydavo žmogaus melstis už ją. Elžbietos vyras nedraudė žmonai rūpintis vargšais ir ligoniais, bet landgrafo Liudviko giminaičiai Elžbietos nemėgo bei nepritarė tokiam jos elgesiui.^[2]

1226 m. Tiuringijoje kilo potvyniai, žmonės pradėjo badauti. Landgrafas buvo išvykęs į Italiją, kad galėtų dalyvauti suvažiavime savo draugo Imperatoriaus Frydricho vardu, tad krašto problemas spręsti turėjo devyniolikmetė Elžbieta. Ji išdalijo daug turto vargšams, atiduodama netgi karališkus rūbus ir papuošalus. Vartburge ji pastatė dvidešimt aštuonių vietų ligoninę ir kasdien lankydavo sergančiuosius, tenkindama jų poreikius. Elžbieta kasdien priimdavo bei sušelpdavo kelis šimtus vargšų. Grįžęs iš Italijos, Liudvikas pritarė viskam ką ji buvo padariusi.

1227 m. rugsėjo 11 d. Liudvikas IV mirė nuo maro Otrante, laukdamas, kada su Frydrichu II galės išvykti į kryžiaus žygį Šventojoje Žemėje. Jo kūnas į Tiuringiją buvo pargabentas 1228 m. Po vyro mirties Elžbieta pranciškonų koplyčioje priėmė amžinuosius įžadus.^[3]

1227 m. spalį, praėjus kelioms savaitėms po Liudviko mirties, gimė jo ir Elžbietos antroji dukra Gertrūda.

1227 m. žiemą Liudviko giminaičiai Elžbietą su vaikais išvarė į Eizenachą. Iš jos buvo atimta ir Marburgo pilis, priklausiusi jai kaip kraitis. Naujojo landgrafo Heinricho Raspės (Liudviko brolio) įsakymu buvo uždrausta ją priimti. Elžbieta buvo priversta klaidžioti gatvėmis, kęsdama alkį ir šaltį. Bet atsirado vienas viešbučio savininkas, kuris ją apgyvendino nuosavame tvarte.

Su pranciškonų pagalba Elžbieta atgavo savo kraitį pinigais - iš viso 2000 markių. Ta pačią dieną ji vargšams išdalino 500 markių.

1228 m. Elžbieta įstojo į Trečiąjį pranciškonų ordiną ir tapo tretininke.

1228 m. Elžbieta pasitraukė į Marburgą. Ten apsistojo kukliame ir paprastame name. Tu pačių metų vasarą už savo pinigus Marburge pastatė pranciškonų ligoninę, kurioje pati slaugė ligonius ir vargšus, lankydavo juos du kartus per dieną. Ji ypač rūpinosi sergančiaisiais raupsais. Tai, kad Elžbieta pasirinko gyventi skurdžiai, sužadino artimųjų pyktį, tad atvykę į Marburgą šie atėmė iš jos vaikus.

Nuolatiniai darbai, ligonių slaugymas ir rūpesčiai išsekino Elžbietos jėgas. Elžbieta Vengrė mirė Marburge 1231 m. lapkričio 17 d. būdama 24 metų.

1235 m. gegužės 27 d. popiežius Grigalius IX Elžbietą paskelbė šventąja.^[4]

1249 m. Elžbietos palaikai buvo pernešti į gotikinę Marburgo šv. Elžbietos bažnyčią.^[5]

Sykį Elžbieta į Vartburgo pilį parsivedė raupsuotąjį. Ji jį išmaudė, patepė raupsuotojo žaizdas aliejumi ir paguldė į lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus.

Kartą slaugydama neturtingus ligonius Elžbieta užmiršo, jog atėjo pietų metas. Nenorėdama savo vėlavimu padaryti gėdos vyrui, bet matydama, kad nespės persirengti karaluškais drabužiais, ji žengė į salę apsirengusi laprastais pilkais drabužiais, kuriuos apsirengusi ji rūpindavosi vargšais. Tačiau nespėjus peržengti slenkščio iš dangaus nusileido trys angelai, savo rankose laikydami puošnius rūbus. Vienas turėjo nuostabią karūną, kitas - aukso spalvos suknelę, o trečias - pasakiško grožio mantiją. Kai Elžbieta atsisėdo į savo vietą, ji atrodė lyg pati Dangaus Karalienė.

Vieną šaltą žiemą Elžbieta vargšams nešė valgį. Netikėtai ji sutiko savo vyrą Liudviką. Jis savo žmonos paklausė, ką ji neša po apsiaustu. Sumišusi Elžbieta atsakė benešanti rožes. Ji praskledė savo apsiaustą - ten iš tiesų buvo rožės. Tuo metu rožės niekur neaugo.