Škotijos kultūra – žmogaus veikla ir simbolizmas, susijęs su Škotija ir škotais. Kai kurios Škotijos kultūros dalys, pavyzdžiui, atskira nacionalinė bažnyčia, yra apsaugotos įstatymu. Škotijos vėliava yra mėlyna su baltu Andriaus kryžiumi.

Pagrindinis straipsnis – Škotų teisė.

Škotija yra išsaugojusi Škotų teisę – unikalią juridinę sistemą, kuri yra paremta Romėnų teise ir kuri jungia kontinentinės ir angloamerikiečių teisių bruožus. Škotijos teisė skiriasi nuo Anglijos teisinės sistemos. Škotijos susijungimo su Anglija viena iš sąlygų buvo, kad škotai išsaugos savo atskirą teisinę sistemą. Aukščiausiojo teismo civilinių bylų teisėjai taip pat yra ir Aukščiausiojo teismo kriminalinių bylų teisėjai. Anksčiau Škotijoje vyravo atskirų regionų teisinės sistemos, iš kurių viena buvo „Udalinė teisė“ (juridinė sistema, galiojusi Šetlande ir Orknyje, kuri buvo panaikinta 1611 m.). Nepaisant to, Škotijos teismai pripažino „Udalinę teisę“ kai kuriose bylose XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Taip pat Škotijoje vyksta judėjimai atkurti „Udalinę teisę“ salose.^[1] Kelios sistemos, kurios buvo paremtos bendrąja Keltų teise, išliko iki pat XIX a.

Pagrindinis straipsnis – Škotijos ekonomika.

Bankininkystė Škotijoje taip pat turi savo unikalius bruožus. Nors Anglijos bankas yra centrinis bankas visoje Jungtinėje Karalystėje, trys Škotijos komerciniai bankai, Bank of Scotland, Royal Bank of Scotland ir Clydesdale Bank, vis dar leidžia savo banknotus.

Pagrindinis straipsnis – Škotijos sportas.

Škotija, kaip atskira šalis, dalyvauja FIFA pasaulio čempionate ir Pasaulio regbio čempionate. Škotija, kaip nepriklausoma šalis, nedalyvauja Olimpinėse žaidynėse.

Škotija yra laikoma „Golfo namais“ ir yra gerai žinoma savo golfo laukais. Be golfo, taip pat plačiai yra žinomos Kalniečių žaidynės. Škotijoje išrastas akmenslydis. Škotija turi keturias profesionalias ledo ritulio komandas, kurios priklauso Elitinei ledo ritulio lygai.

Pagrindinis straipsnis – Škotijos literatūra.

Seniausias, išlikęs iki šių dienų, literatūros kūrinys, parašytas dabartinės Škotijos teritorijoje, yra Velso literatūrai priklausantis kūrinys, parašytas bretonų kalba VI a.^[2] Vėliau Škotijoje rašyta literatūra buvo lotynų bei senąja anglų kalbomis. Kai Albos (Škotijos pavadinimas škotų geilų kalba) valstybė išsivystė į Škotijos karalystę VIII a., Škotijoje atsirado klestintis literatūros elitas, kuris reguliariai pateikdavo visuomenei tekstus tiek geilų, tiek lotynų kalbomis.^[3] Pirmasis išlikęs svarbus tekstas ankstyvąja škotų kalba yra XIV a. poeto Džono Barberio epas „Brus“.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais karališkieji asmenys rėmė poeziją, prozą ir dramą. Valdant Jokūbui V (1513−1542) Deividas Lindzė parašė „The Thrie Estaitis“.^[4] XVI a. pabaigoje Jokūbas VI tapo Škotijos dvarų poetų ir muzikantų rato, kuris dar kitaip buvo žinomas kaip Kastelėnų grupė, globėju.^[5] Kai Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., daugybė poetų ir muzikantų persikėlė su juo į naująjį dvarą Anglijoje, o be karališkosios paramos centro tradicinė škotų poezija pradėjo nykti.^[6] Ji atgimė po sąjungos su Anglija 1707 m. dėka rašytojų Alano Ramzio, Roberto Fergusono ir Džeimso Makfersono.^[7] Pastarasis tapo populiarus net užsienyje.^[8] Jis įkvėpė rašytojus Robertą Bernsą, kuris yra laikomas nacionaliniu škotų poetu, ir Valterį Skotą, kurio romanai padėjo apibūdinti škotiškąją tapatybę XIX a. Viktorijos laikų pabaigoje.^[9] Škotijoje gimę rašytojai Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, J. M. Baris ir Džordžas Makdonaldas pasiekė tarptautinį pripažinimą.

XX a. padidėjo aktyvumas škotų literatūroje, kuris dar kitaip žinomas kaip Škotijos Renesansas. Hugas Makdermidas stengėsi atgaivinti škotų kalbą kaip literatūros priemonę.^[10] Šio aktyvumo judėjimo narius sekė pokario poetai, pavyzdžiui, Edvinas Morganas. Nuo XX a. 9 dešimtmečio, Škotijos literatūra atgimė iš naujo. Atgimimas siejamas su rašytojais Džeimsu Kelmanu ir Irvinu Velšu. Tarp tuo pačiu metu iškilusių škotų poetų buvo Carol Ann Duffy, kuri buvo pirmoji škotė, 2009 m. gegužę tapusi Jungtinės Karalystės poete laureate.^[11]

Seniausi meno pavyzdžiai, rasti dabartinės Škotijos teritorijoje, yra išskaptuoti akmeniniai kamuoliai iš neolito periodo.^[12] Taip pat randami drožiniai iš Bronzos amžiaus, įskaitant ir pirmuosius daiktų vaizdavimus. Nuo Geležies amžiaus įvairūs raštuoti ir net auksiniai kūriniai yra randami kiek platesnėje teritorijoje. Ankstyvaisiais viduramžiais škotai pradėjo įmantriai drožinėti akmenines paminklines plokštes ir metalo dirbinius.^[13] Vadinamojo „Salų meno“, kurio dirbiniai buvo plačiai paplitę Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, vystymasis įkvėpė įmantrių juvelyrinių dirbinių ir rankraščių, puoštų spalvotais piešiniais, atsiradimą.^[14] Deja, iki dabar išliko tik labai izoliuoti vietinio viduramžių meno pavyzdžiai. Renesanso įtaka yra pastebima XV a. akmens raižiniuose ir tapybos darbuose. XVI a. karališkoji šeima pradėjo samdytis flamandų tapytojus, kurie būtent ir nutapė karališkosios šeimos portretus.^[15] Reformacijos metu dauguma kilmingųjų nustojo remti menininkus, dauguma darbų nebuvo demonstruojami viešai. Vis dėlto, tai padėjo pasaulietinio meno augimui. Ypač išpopuliarėjo stogų ir sienų tapybos darbai.^[16] Kai kurių XVII a. vietinių menininkų vardai, pavyzdžiui, Džordžo Džeimsono ir Džono Maiklo Raito, ir jų kūriniai vis dėlto yra išlikę. Deja, kai Škotijos karalius Jokūbas VI tapo Anglijos karaliumi 1603 m., dar daugiau škotų menininkų nustojo būti remiami kilmingųjų.^[17]

XVIII a. dauguma Škotijos menininkų, pavyzdžiui, Alanas Ramzis, Gevinas Hamiltonas, broliai Džonas ir Aleksandras Ransimenai, Džeikobas Moras ir Deividas Alanas, tapo žinomi ne tik Britanijoje. Visus juos įkvėpė neoklasicizmas. XVIII a. pabaigoje, romantizmas padarė didžiulę įtaką menininkų darbams. Tai matyti menininko Henris Reiburnas portretuose. Romantizmas taip pat padarė įtaką peizažo tapybos darbuose, kurie dažniausiai vaizduodavo Škotijos aukštumas.^[18] Karališkoji Škotijos meno akademija buvo įkurta 1826 m.^[19] „Keltų atgimimo” pradžia yra matoma vėlyvojo XIX a. darbuose.^[20] Populiariausi menininkai tuo laikotarpiu buvo kolektyvas, žinomas „Glazgo berniukų“ vardu,^[21] taip pat ir Charles Rennie Mackintosh. To laikotarpio menininkai gavo tarptautinį pripažinimą dėl „Keltų atgimimo“, „Amatininkų judėjimo“ ir Art nouveau stilių derinių.^[22] XX a. pradžioje vyravo škotų koloristai ir menininkai iš Edinburgo.^[23] Jie buvo apibūdinami kaip pirmieji škotų modernaus meno atstovai. Jų dėka, postimpresionizmas pasiekė Škotiją. XXI a. Škotijoje taip pat gausu sėkmingų menininkų – Duglasas Gordonas, Deividas Machas, Siusan Filipc ir Ričardas Raitas.

Škotijoje yra žymių meno kolekcijų, kurios yra eksponuojamos, pavyzdžiui, Nacionalinėje Škotijos galerijoje ir Nacionaliniame Škotijos muziejuje, Edinburge bei Burelo kolekcijoje ir Kelvingrovo meno galerijoje ir muziejuje, Glazge. Reikšmingiausios meno mokyklos yra Edinburgo meno koledžas ir Glazgo meno mokykla. Pagrindinė finansavimo įstaiga, atsakinga už menus Škotijoje, yra „Creative Scotland“.^[24] Paramą taip pat teikia vietinės tarybos bei nepriklausomi fondai.^[25]

Škotijos žiniasklaida yra iš dalies atsiskyrusi nuo likusios Jungtinės Karalystės žiniasklaidos. Pavyzdžiui, Škotija turi kelis vietinius laikraščius – „Daily Record“ (škotų pirmaujantis tabloidas), broadsheet „The Herald“ (abu leidžiami Glazge) ir „The Scotsman“, leidžiamas Edinburge. Regioniniai kasdieniai laikraščiai yra leidžiami Dandi ir Aberdyne.

Škotija taip pat turi savo BBC radijo stotis, pavyzdžiui, „BBC Radio Scotland“ ir radijo stotį škotų gėlų kalba. Be BBC radijo stočių, Škotijoje gausu ir nepriklausomų radijo stočių, kurios yra pasiekiamos bet kurioje šalies dalyje. Be radijo, BBC Škotijoje taip pat turi du nacionalinius televizijos kanalus. Daugiausia transliuojamų naujienų yra skirtos būtent Škotijos auditorijai. Bet dauguma vaidybinių programų yra skirtos ir platesnei Jungtinės Karalystės auditorijai.

Du nepriklausomi televizijos kanalai, STV ir ITV, taip pat yra transliuojami Škotijoje. Dauguma turinio, rodomo per šiuos du kanalus, niekuo nesiskiria nuo transliuojamo Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos auditorijai. Skiriasi tik transliuojamos naujienos. Škotijoje taip pat yra transliuojami du televizijos kanalai škotų geilų kalba – TeleG ir BBC Alba, kurie yra rodomi tik tam tikru dienos metu.

Škotija, kaip viena iš keltų tautų, yra atstovaujama „Keltų žiniasklaidos festivalyje“ (kuris anksčiau buvo žinomas kaip „Keltų tarptautinis filmų festivalis“).^[26] Nuo festivalio pradžios 1980 m., dalyviai iš Škotijos laimėjo daugybę apdovanojimų. BBC Scotland ir STV yra vienos iš daugelio škotų renginio rėmėjų ir partnerių.^[27]

Nors juokaujama, kad riebaluose keptas Mars batonėlis yra šiuolaikinės škotų virtuvės pavyzdys, tačiau Škotijos virtuvėje gausu ir tradicinių patiekalų – žuvis ir traškučiai, hagis, rūkyta menkė (tradicinis Arbroto patiekalas), lašiša, elnienos kepsnys, kranachanas, bannock (tešloje gruzdintas patiekalas), stovies (škotiškas bulvių patiekalas), škotiškas sultinys, bulvių paplotėlis ir trapios tešlos sausainiai (angl. shortbread).

Škotija yra gerai žinoma savo škotiško viskio distilerijomis ir škotišku alumi.

Pasak gamintojo, gaivusis gėrimas Irn-Bru yra nacionalinis gėrimas. Škotijoje šiam gėrimui priklauso didžiulė rinkos dalis. Jo taip pat nuperkama didesniais kiekiais negu Coca-Cola.

Škotija turi tvirtą filosofijos tradiciją, kas yra gana nebūdinga tokiai mažai šaliai. Jonas Dunsas Škotas buvo vienas pirmųjų viduramžių scholastų. XVIII–XIX a. Edinburge gyveno Francis Hačesonas, Deividas Hjumas ir Adamas Smitas. Kiti miestai taip pat garsėjo mąstytojais. Pavyzdžiui, Tomas Rydas buvo Aberdyno gyventojas.

Helovinas, kuris yra švenčiamas spalio 31 d. naktį, yra tradicinė ir masiškai švenčiama šventė Škotijoje. Dabartinis šventės pavadinimas pirmą kartą paminėtas XVI a., kaip škotiškas trumpinys iš „Visų šventųjų išvakarės“ (All-Hallows-Eve)^[28] ir pasak kai kurių istorikų, šventė yra kilusi būtent iš gėlų Samhain derliaus nuėmimo šventės. Gėlai tikėjo, kad būtent tą naktį riba tarp šio pasaulio ir mirusiųjų pasaulio tampa plonytė ir mirusieji tą naktį gali aplankyti gyvųjų pasaulį.^[29] 1780 m. Damfriso poetas Džonas Meinas pirmą kartą paminėjo helovino išdaigas. Škotijos dainiaus Roberto Burnso 1785 metų poema „Halloween“ (liet. „Helovinas“) yra dažnai škotų cituojama per Heloviną. Helovyno metu škotų vaikai, persirengę įvairiais kostiumais vaikšto po kaimynų namus, prašydami saldainių ir pinigų. Tradicija prasidėjo maždaug XIX a. pabaigoje.^[30] Moliūgo arba ropės pavertimas žibintais, juos išskaptavus ir išraižius ant jų veidus yra kita Helovino tradicija. Helovino vakarėliuose yra žaidžiami įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, obuolio išgaudymas iš kibiro tik su burna, nenaudojant rankų. Šiuolaikinis Helovino vaizdavimas kilo iš gotikinės ir siaubo literatūros (ypatingai iš Mary Shelley „Frankenšteino“ ir Bremo Stokerio „Drakulos“ bei klasikinių siaubo filmų. Masinė airių ir škotų emigracija į Jungtines Valstijas XIX amžiuje, išpopuliarino Heloviną visoje Šiaurės Amerikoje.^[31]

Škotija garsėja Hogmanay švente, per kurią sutinkami Naujieji metai. Šiuo metu teikiamos dovanos draugams ir kaimynams, ypatingas dėmesys skiriamas pirmajam naujųjų metų svečiui, peržengusiam namų slenkstį. Naujųjų metų sutikimą lydi tradiciniai sudeginimo ritualai, gatvių eitynės, giedama tradicinė giesmė „Auld Lang Syne“ („Seni geri laikai“).

Škotija turi savo unikalią kalbų ir tarmių šeimą, kurios padeda puoselėti stiprų „škotiškumo“ jausmą. Škotų kalba šiuo metu kalba maždaug 1,5 mln. žmonių, o škotų geilų kalba tik apie 60 tūkstančių. Organizacija, pavadinta „Kolumba projektu“, buvo įkurta, kad paremtų bendruomenes vis dar šnekančias geilų kalba, tiek Škotijoje, tiek Airijoje.^[32] Škotija yra išlaikiusi savo nacionalinę bažnyčią, kuri yra atsiskyrusi nuo bažnyčios Anglijoje. Maždaug 16% škotų populiacijos yra Romos katalikai.

Šv. Andriejus yra Škotijos šventasis globėjas, o Švento Andriejaus diena yra švenčiama lapkričio 30 d.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.