Trečiasis ministrų kabinetas su Lietuvos Valstybės Tarybos ir Amerikos pagalbos misijos nariais. Kaunas, viešbutis "Metropolis", 1919 m. iš kairės: pradedant antru - K. Šklėrius, V. Petrulis, L. Noreika, A. Merkys, J. Šimoliūnas, Bartuška, J. Šaulys, A. Stulginskis, Šimkus. antras iš dešinės P. Dovydaitis.
1920 m. Lietuvos prekybos ir pramonės banko pasiųstas į Klaipėdą organizuoti skyrių. Šiam skyriui vadovavo iki 1922 m. vidurio, kada Ernesto Galvanausko buvo pakviestas užimti finansų ministro postą.
V. Petrulis vadovavo net 4 ministrų kabinetų finansams:
VII Ernesto Galvanausko (1922-02-02 – 1923-02-23) Ministrų kabinete – finansų, prekybos ir pramonės ministras nuo 1922 m. rugpjūčio 21 d.;
VIII Ernesto Galvanausko (1923-02-23 – 1923-06-29) Ministrų kabinete – finansų, prekybos ir pramonės ministras;
IX Ernesto Galvanausko (1923-06-29 – 1924-06-18) Ministrų kabinete – finansų, prekybos ir pramonės ministras;
X Antano Tumėno (1924-06-18 – 1925-02-04) Ministrų kabinete – finansų ministras.
V. Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai pagyvėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė: buvo sudaromos sutartys su užsienio spaustuvėmis (A. Hasės, O. Elsnerio) dėl lietuviškųjų banknotų spausdinimo, sparčiai organizuojamas Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, įvedamas sąskaitinis litas, parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, pertvarkomi mokesčiai ir kt. Tik dėl šio aktyvumo, nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo to laiko, kai V. Petrulis tapo ministru, litas pradėjo savo gyvenimą.[1]
Vytauto Petrulio parašų faksimilės yra ant šių banknotų:
V. Petrulio politinę karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija, dėl kurių 1925 m. rugsėjo mėn. turėjo atsistatydinti iš Ministro pirmininko posto. Tos derybos prasidėjo didžiausioms valstybėms spaudžiant, Lenkijos iniciatyva, esant Lietuvos interesui plėtoti prekybą per Klaipėdos uostą ir įveikti šio miesto pramonės sąstingį. Dėl medienos stokos sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai. Klaipėdos verslininkai spaudė Lietuvos Vyriausybę leisti medieną importuoti iš Lenkijos. Lietuvos Vyriausybė buvo numačiusi tam tikromis sąlygomis leisti Lenkijos pirkliams plukdyti medieną į Klaipėdą, užmegzti pašto, telefono ir telegrafo susisiekimą. Tačiau deryboms griežtai pasipriešino opozicija (liaudininkai ir tautininkai), laikydama jas nereikalingomis, politiškai žalingomis.[1]
Po ilgų teisminių nagrinėjimų 1932 m. gegužės 27 d. Vyriausiasis tribunolas skyrė V. Petruliui dvejus metus kalėjimo. Iškalėjęs 1,5 mėnesio, pagal malonės prašymą paleistas. Nuo 1926 m. buvo nusišalinęs nuo politinės veiklos ir ūkininkavo pavyzdingai tvarkomame 103 ha Julijanavos dvare, kuris specializavosi pienininkystėje. Ten palaikė bičiuliškus santykius su muziku Stasiu Šimkumi, jaunystės draugu poetu Faustu Kirša, Martynu Yču. 1937 m. grįžo į aktyvų visuomeninį gyvenimą ir padėjo įkurti Eksporto prekybos bendrovę, tapo jos pirmininku. Sovietinės okupacijos išvakarėse valdžios pakviestas padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus bei statutą, paskirtas į Ūkio tarybą.
1940 m. liepos 29 d. Antano Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu suimtas ir kalintas Kauno kalėjime, vėliau ištremtas iš Lietuvos į Uchtos lagerį Komijoje. 1941 m. Uchtoje ar jos apylinkėse sušaudytas. Jis – viena pirmųjų NKVD aukų.
