Jis mokėsi Nepliujevskio kadetų korpuse, o vėliau Michailovo artilerijos akademijoje Orenburge, Rusijoje. Po trumpos tarnybos artilerijos būrio vadu išvyko mokytis į prestižinę Generalinio štabo artilerijos akademiją kartu su Oleksandru Hrekovu, su kuriuo įstojo į Ukrainos liaudies armijos generalinį štabą. Baigęs studijas su pagyrimu išvyko tarnauti įvairias pareigas Sankt Peterburge – ėjo štabo karininko ir štabo adjutanto pareigas. Per visą savo karjerą Sinkleris dažniausiai tarnavo štabo karininku.
Pirmojo pasaulinio karo metais iš pradžių ėjo pulko štabo viršininko pareigas, vėliau vadovavo rusų pėstininkų pulkui. Apdovanotas generolo majoro laipsniu, 2-ojo ir 3-iojo laipsnio Šventojo Stanislovo ordinu, 2-ojo ir 3-iojo laipsnio Šventosios Anos ordinu, 3-iojo ir 4-ojo laipsnio Šventojo Vladimiro ordinu su kardais.[1]
Po Spalio revoliucijos išvyko tarnauti į Ukrainos liaudies armijos generalinį štabą. 1918 m. jam suteiktas generolo kvartirmeisterio laipsnis. Vokietijos imperijai pavaldžios Ukrainos valstybės laikais toliau tarnavo generaliniame štabe, suvaidino svarbų vaidmenį 1919 m. užimant Kijevą iš bolševikų. 1919 m. pabaigoje tapo generalinio štabo viršininku. 1920 m. vadovavo Ukrainos delegacijai derybose su Lenkija, po kurių buvo sudaryta Varšuvos sutartis.
Volodymyras Sinkleris, 1945 m., NKVD, Lukjanivsko kalėjimas
Po Ukrainos Liaudies Respublikos karinio pralaimėjimo pasitraukė į pensiją ir apsigyveno Rytų Lenkijoje, dalyvavo vietos ukrainiečių bendruomenės gyvenime. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, įžengus Raudonajai armijai, buvo suimtas NKVD ir internuotas į Kijevą. Mirė Lukjanivsko kalėjime.[2]
-%D0%9D%D0%9A%D0%92%D0%A1_1945.jpg)