Vidurio Vakarai (angl.Mid West) – vienas iš devynių Vakarų Australijos statistinių ekonominių regionų, esantis valstijos centrinėje dalyje. Plotas 285 497 km². Į regiono sudėtį įeina šešiolika savivaldybių, kuriose gyvena 54 448 gyventojai (2021 m. gyventojų surašymo duomenys).[1] Regiono centras ir didžiausias miestas – Džeraldtonas.
Vyrauja lygumų ir žemų kalnagūbrių kraštovaizdis su viržynais, krūmynais ir retmiškiais. Klimatas pakrantėje subtropinis mediteraninis, toliau nuo kranto – karštas pusiau aridinis ir aridinis.
Svarbiausia ūkio šaka – gavybos pramonė: aukso, geležies rūdos, spalvotųjų metalų rūdų ir kitų naudingųjų iškasenų kasyba, gamtinių dujų gavyba. Tradiciškai užsiimama ir žemės ūkiu: pietvakariuose, kur palankesnis klimatas – javų auginimu, kitur, kur yra ganykloms tinkamų žemių – gyvulininkyste. Dauguma gavybos pramonės ir žemės ūkio produkcijos skirta eksportui; eksportuojama daugiausia per Džeraldtono uostą. Merčisono savivaldybėje, apie 300 km į šiaurės rytus nuo Džeraldtono, veikia Merčisono radioastronomijos observatorija.[2]
Regiono pakrantė europiečių pradėta tirti XVII a. pradžioje, vidiniai rajonai – XIX a. pirmoje pusėje. Europiečių kilmės gyventojai į regioną ėmė keltis nuo XIX a. vidurio, radus švino rūdos ir ganykloms tinkamų žemių. Regiono vakarinė dalis anksčiau vadinta Merčisonu (The Murchison).
Istorija
Iki europiečių atvykimo dabartinio regiono teritorijoje daugelį tūkstančių metų gyveno Australijos aborigenai. Nuo XVII a. pradžios Australijos vakarinėje pakrantėje pradėjo lankytis į Bataviją vykstantys olandų laivai. 1619 m. olandų jūrininkas Frederikas de Hautmanas (Frederick de Houtman) vos išvengęs katastrofos praplaukė šalia rifų, vėliau pavadintų jo garbei Hautmano rifais. 1629 m. į rifus rėžesi Olandų Ost Indijos bendrovės laivas Batavia. 1697 m. Gelvinko sąsiauriu praplaukė ir netoli dabartinio Kalbario išsilaipino olandų kapitono Vilemo de Vlaminko (Willem de Vlamingh) vadovaujama ekspedicija.[3] 1712 m. netoli Kalbario sudužo Olandų Ost Indijos bendrovės laivas Zuytdorp.[4] 1801 m. regiono pakrantę kartografavo prancūzų keliautojas Nikola Bodenas (Nicolas Baudin).[5]
Aukso karštligės laikų (XIX a. pab.) žemėlapis, vaizduojantis, kaip patekti iš Džeraldtono į aukso kasyklas
Regionu labiau pradėta domėtis po to, kai 1839 m. kapitonas Džordžas Grėjus (George Grey) atrado Merčisono upę. 1840 m. pasiųstos ekspedicijos ištirti krašto tinkamumą kolonizacijai. Ištirta pakrantė, rasta uostui tinkama Čempiono įlanka.[6][7] 1846 ir 1848 m. australų keliautojas Ogastas Gregoris (Augustus Gregory) tyrinėjo vidinius rajonus, rado akmens anglies ir švino telkinių bei avių ganykloms tinkamos žemės.[8]
Regioną pamažu pradėta apgyvendinti. 1849 m. Merčisono slėnyje įsteigta švino rūdos kasykla, rūdai išvežti Čempiono įlankoje įrengtas uostas,[9] prie kurio 1850 m. pradėjo kurtis Džeraldtonas. Tuo metu į regioną pradėjo keltis ir gyvulių augintojai. Kraštui giliau žemyne ištirti surengtos dar dvi ekspedicijos: Roberto Ostino (Robert Austin) ekspedicija 1854 m. ištyrė Maunt Magneto apylinkes, o Fransio Gregorio (Francis Gregory) – Merčisono upės aukštupį. 1874 m. nutiesta pirmoji telegrafo linija, 1879 m. pabaigtas pirmasis geležinkelis – iš Džeraldtono į Nortamptoną. XIX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje regiono rytuose rasta aukso, atvyko tūkstančiai aukso ieškotojų.[10] Per aukso karštligę įkurtos Kju, Mikataros, Maunt Magneto, Sandstono gyvenvietės.[11]
Regionas yra Vakarų Australijos vakarinėje dalyje, į pietus nuo Ožiaragio atogrąžos. Šiaurės vakaruose ribojasi su Gaskoinu, šiaurėje – su Pilbara, rytuose – su Goldfildsu-Esperansu, pietuose – su Vitbeltu. Vakaruose prieina prie Indijos vandenyno; Gelvinko sąsiauris skiria regiono pakrantę nuo Hautmano Rifų salyno. Kranto linija 340 km ilgio,[13] mažai vingiuota, yra nedidelių įlankų, kyšulių. Pakrantėse smėlėti paplūdimiai, yra kopų, uolų.[14] Į šiaurę nuo Merčisono žiočių krantai statūs (Zaitdorpo klifai).[15]
Paviršius tolyn nuo pakrantės laipsniškai aukštėja ir pačioje regiono šiaurėje siekia apytikriai 1000 m virš jūros lygio. Vakaruose vyrauja smėlingos ir aliuvinės lygumos, žemi kalnagūbriai, viduriniuose rajonuose ir rytuose – tarp deliuvinių ir aliuvinių lygumų įsiterpusios žemos kalvos ir stalkalniai, šiaurėje – žemi, raukšlėti kalnagūbriai (Robinsono, Koljerio, Didingasis) ir platūs, lygūs slėniai.[16][17][18] Prie Narjerio kalno (Mount Narryer) ir Džeko kalvų (Jack Hills) aptiktos vienos seniausių pasaulio uolienų; jų spėjamas amžius – daugiau kaip 4 mlrd. metų.[1]
Merčisono upė Kalbario nacionaliniame parke
Upės išdžiūstančios, teka tik drėgnuoju sezonu. Didžiausia – Merčisonas, su intakais Hopu, Roderiku ir Sanfordu. Šiaurėje teka Ašbertono ir Gaskoino aukštupiai, vakaruose į Indijos vandenyną įteka Grinou ir Ervinas. Daug druskingų ežerų: Barlio, Muro, Ostino, Mongerio, Nundžio, Anino ir kitų.
Kalbario nacionalinio parko vaizdas su Ksantorėjomis
Pakrantėje klimatas subtropinis mediteraninis, toliau nuo vandenyno – karštas pusiau aridinis, vidurinėje dalyje, rytuose ir šiaurėje – karštas aridinis.[16][17][18] Vasaros karštos, žiemos šiltos. Karščiausi mėnesiai – sausis ir vasaris, vėsiausi – birželis ir liepa. Pakrantėje vidutinė oro temperatūra vasarą svyruoja nuo 16º C naktį iki 32º C dieną, žiemą – nuo 9º C iki 20º C (Džeraldtono duomenys),[19] žemyno gilumoje – nuo 22º C iki 38º C vasarą ir nuo 8º C iki 19º C žiemą (Mikataros duomenys).[20] Kritulių vidutiniškai iškrinta nuo 225 iki 440 mm per metus regiono vakaruose ir mažiau kaip 175 mm rytuose,[21] daugiausia žiemą (šiauriniuose rajonuose – vasarą). Sausasis sezonas vasarą didesnėje regiono dalyje trunka nuo 4 iki 6 mėnesių.[22][23]
Pakrančių lygumoms būdingi protėjinių augalų viržynai ir akacijų brūzgynai, upių slėniuose pasitaiko nemaži eukaliptų ir akacijų retmiškių masyvai.[24] Giliau žemyne vyrauja akacijų krūmynai ir žemi retmiškiai, vietomis – kupstais augantys spinifeksai, balandūnių krūmai, druskinguose dirvožemiuose – žemaūgių sukulentų krūmynai, paežerėse – miulenbekijų (Muehlenbaeckia cunninghamii) sąžalynai ir žemaūgių eukaliptų retmiškiai,[22]
kalnagūbriuose – Eremophila (bervidinių šeimos gentis) krūmai.[23]
Regiono gamta saugoma Kalbario, Koljerio Kalnagūbrio, Aleksandro Morisono, Lesiuero ir Hautmano Rifų nacionaliniuose parkuose bei rezervatuose.
Gyventojai
Didžiausias regiono miestas Džeraldtonas
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, šešiolikoje Vidurio Vakarų regiono savivaldybių buvo 54 448 gyventojai. Apie ketvirtadalį nurodė gimę už Australijos ribų, apie 10 % buvo aborigenų kilmės. Vidutinis amžius 43 metai (Mikataros grafystėje – 34, Nortamptono – 54 metai).[1]
Daugiausia gyventojų (apie 95 %) susitelkę regiono pietvakariuose. Didžiausios gyvenvietės – Džeraldtonas (32 717 gyv. 2021 m.),[25] Port Denisonas–Dongara (2841 gyv.),[26] Dramond Kovas (2219 gyv.),[27]Kalbaris (1270 gyv.),[28] Nortamptonas (821 gyv.),[29]Mikatara (675 gyventojai),[30] Maunt Magnetas (576 gyv.) [31] ir Keip Bernis (538 gyv.).[32]
Ekonomika
2021–2022 finansiniais metais regione sukurta 7,9 mlrd. Australijos dolerių vertės bendrojo vidaus produkto.[33] Pagrindinės ūkio šakos – gavybos pramonė, žemės ūkis, turizmas ir žvejyba.[34]
Apdirbamoji pramonė daugiausia skirta žemės ūkio, gavybos pramonės ir žvejybos poreikiams patenkinti.[22]
Vakarų Australijos valstybinė barjerinė tvora (anksčiau Triušių tvora) prie Jalgu saugo ganyklas nuo triušių ir kitų kenkėjų
Intensyvus žemės ūkis plėtojamas daugiausia regiono pietvakariuose – Batavijos Kranto ir Šiaurės Midlandso paregioniuose. Ariama žemė užima apie pusę šių paregionių teritorijos. Auginami kviečiai (79 % visų javų), lubinai (8 %), rapsai (7 %), miežiai (5 %), avižos, ankštiniai augalai, daržovės (daugiausia agurkai), vaisiai, riešutai, vynuogės, gėlės, veisiamos avys, galvijai, kiaulės, ožkos. 83 % žemės ūkio pajamų duoda javai, 6 % – mėsa, 5 % kita gyvulininkystės produkcija, 4 % daržovės. Vidutinis ūkio dydis – 3599 ha (2019 m.), daugiau kaip trečdalis ūkių didesni už 4000 ha.[21]
Regioną per metus aplanko vidutiniškai 600–700 tūkst. turistų, daugiausia vietinių. Iki COVID-19 pandemijos į regioną atvykdavo iki 73 tūkst. užsienio turistų.[36] Lankomas Džeraldtonas ir jo apylinkės (jūrų muziejus, kolonijinės architektūros paveldas), Kalbario nacionalinis parkas, Zaitdorpo klifai, Hato lagūna („Rožinis ežeras“), Hautmano Rifų salynas (laukinė gamta, su laivų avarijomis susijusios vietos, nardymas, žūklė), žydinčių laukinių gėlių laukai, paplūdimiai.[37] Turizmo sferoje dirba 5,5 % regiono dirbančiųjų.[38]
Transportas
Džeraldtono–Maunt Magneto kelias
Regioną per Maunt Magnetą ir Mikatarą kerta Didysis Šiaurės plentas (Great Northern Highway), jungiantis Pertą su Vindamu. Džeraldtoną su Pertu jungia Brando plentas (Brand Highway), su Port Hedlandu – Šiaurės Vakarų Pakrantės plentas (North West Coastal Highway), Mikatarą su Kalgurliu – Goldfildso plentas (Goldfields Highway). Pagrindinis automobilių kelias rytų–vakarų kryptimi jungia Džeraldtoną su Lensteriu per Maunt Magnetą.
Traukinys su geležies rūdai gabenti skirtais vagonais netoli Perendžorio
Geležinkeliai naudojami tik krovinių transportui, daugiausia skirti grūdų ir rūdų išvežimui į Džeraldtono uostą. Veikia dvi pagrindinės linijos – iš Džeraldtono į Pertą ir iš Džeraldtono į Perendžorį.[39] Iki 1975 m. kartą per savaitę iš Džeraldtono į Pertą kursuodavo keleivinis traukinys „The Midlander“.[40]
Džeraldtone veikia jūrų uostas. Išvežami grūdai, rūdos ir gyvuliai, įvežamos mineralinės trąšos, mineralinis smėlis, kuras, generaliniai kroviniai, aptarnaujami kruiziniai, naftos gavybos, žvejybos ir kiti laivai.[41] Port Denisone yra žvejybos uostas, kuriame bazuojasi vienas didžiausių valstijoje langustų žvejybos laivynų.[42]
Veikia trys reguliarius skrydžius aptarnaujantys oro uostai: Džeraldtonas (skrydžiai į Pertą ir Karatą, 2023 m. duomenys), Maunt Magnetas (į Pertą ir Mikatarą) ir Mikatara (į Maunt Magnetą ir Vilūną).[43]
Administracinis suskirstymas
Didžiojo Džeraldtono savivaldybės administracinis pastatas
Į regiono sudėtį įeina 16 savivaldybių (Local Government Area), kurios sugrupuotos į tris paregionius: Batavijos Kranto, Merčisono ir Šiaurės Midlandso.[21] Iki 2021 m. regionui priklausė ir Vilūnos savivaldybė (Shire of Wiluna), vėliau prijungta prie Goldfildso-Esperanso regiono.[44]
Batavijos Kranto paregioniui priskiriamos Čapmano Slėnio (Shire of Chapman Valley), Didžiojo Džeraldtono (City of Greater Geraldton), Ervino (Shire of Irwin) ir Nortamptono (Shire of Northampton) savivaldybės.
Merčisonui priskiriamos Jalgu (Shire of Yalgoo), Kju (Shire of Cue), Maunt Magneto (Shire of Mount Magnet), Merčisono (Shire of Murchison), Mikataros (Shire of Meekatharra) ir Sandstono (Shire of Sandstone) savivaldybės.
Šiaurės Midlandsui priskiriamos Karnamos (Shire of Carnamah), Kurou (Shire of Coorow), Minenju (Shire of Mingenew), Moravos (Shire of Morawa), Perendžorio (Shire of Perenjori) ir Tri Springso (Shire of Three Springs) savivaldybės.
↑Geraldton Airport Comparison, Climate statistics for Australian locations, Bureau of Meteorology. Nuoroda tikrinta 2024-02-10.
↑Meekatharra Airport, Climate statistics for Australian locations, Bureau of Meteorology. Nuoroda tikrinta 2024-02-10.
↑ 21,021,121,221,3Mid West, Western Australian broadcare agriculture. Department of Primary Industries and Regional Development, Government of Western Australia, 2021 m. spalis. Nuoroda tikrinta 2024-02-16.
.jpg)
.jpg)
