Vestgotai buvo viena germanų genčių, užplūdusių Vakarų Romos imperiją po vandalų ir svebų antpuolio. Jie jau buvo priėmę krikščionybę, tačiau išpažino arijonizmą. 410 m. jie užėmė Romą ir pagrobė imperatoriaus seserį Galą Placidiją. Vadovaujami Ataulfo, jie siaubė imperijos teritorijas Pirėnų pusiasalyje ir Akvitanijoje. Kada Ataulfas vedė Galą, imperatorius Honorijus pavedė jam ginti Romos imperijos teritorijas nuo kitų germanų genčių, o 418 m. atidavė valdyti jiems žemes Akvitanijoje, Garonos slėnyje.
Įsitvirtinę Tolose, vestgotai ėmė plėsti savo karalystės teritorijas imperijos sąskaita. Tiesa, jie ir toliau tęsė veiklą kaip romėnų sąjungininkai: 451 m. Teodorikas I padėjo romėnams sustabdyti hunų antplūdį, o Teodorikas II 456 m. nusiaubė pagrindinę jėgą romėnų Ispanijoje – svebus.
Savo karalystę vestgotai pradėjo konsoliduoti valdant Eurikui (466–84). Užkariavimų metu jis iš Romos paveržė didžiąją dalį Akvitanijos ir beveik visą Ispaniją, palikdamas svebams tik šiaurės vakarinį pusiasalio kampą. Romos imperijai galutinai žlugus 486 m., vestgotai išlaikė šias valdas. Kadangi jų sostinė buvo Tulūza, neretai karalystė įvardijama kaip Tulūzos karalystė (lot.regnum Tolosanum).
Įsitvirtinimas Ispanijoje
Valdant Alarikui II, karalystėje išleistas naujas teisynas, tačiau augo Frankų valstybės grėsmė. 507 m. jungtinės frankų ir burgundų pajėgos sumušė vestgotus prie Vuile, dėl ko jie neteko praktiškai visų savo teritorijų į šiaurę nuo Pirėnų kalnų, išskyrus Septimaniją. Kadangi Tulūzą paėmė frankai, sostinė perkelta į Barseloną.
Frankai nedavė ramybės ir vėlesnių valdovų valdymo laikais. Karaliaus Agilos I (549–54) laikais kilęs pilietinis karas susilpnino valdžią, kas leido čia savo interesus pareikšti sustiprėjusiai Bizantijos imperijai: Justiniano II kariuomenė užėmė rytines pakrantes ir jose buvo įkurta Ispanijos provincija.
Vestgotų karalystė atsigavo valdant Liuvigildui (569–586). Šis talentingas karvedys ne tik sustiprino vestgotų valdžią turimose srityse, bet ir nuramino baskų bei kantabrų gentis šiaurėje, o 585 m. nukariavo likusias svebų teritorijas. Taip vestgotams pakluso beveik visas Pirėnų pusiasalis, išskyrus Bizantijos valdas pajūryje (šios galutinai paimtos 625 m.).
586–601 m. karalystę valdė Rekaredas I, kuris perėjo į ortodoksinę krikščionybę ir pasiskelbė Romos imperijos palikuonimi. Sostinė buvo perkelta į Toledą, todėl karalystė pradėta vadinti Toledo karalyste (lot.regnum Toletanum).
Karalystė nepasiekė politinio stabilumo, nes joje nuolat reiškėsi nesutarimai tarp karaliaus, bažnyčios ir diduomenės. Ne vienas karalius buvo nužudytas. Nepaisant to, šiuo metu baigtas vienas svarbiausių viduramžių Europos teisynų Liber Iudiciorum, klestėjo kultūra, o valstybė buvo valdoma romėnišku pavyzdžiu, padalinus į provincijas.
711 m. KalifatoIfrikijos provincijos valdytojas Musa bin Nusair užpuolė Vestgotų karalystę pasinaudodamas tuo, kad karalius Roderikas kovojo su baskais šiaurėje. Karalius stojo į mūšį, tačiau jo kariai karalių išdavė, dėl ko mūšis buvo pralaimėtas, o musulmonai užėmė pietinę Toledo karalystės dalį. Iki 716 m. Kalifatas nukariavo likusią pusiasalio dalį. Apie 721 m. užėmus Septimaniją, Vestgotų karalystė nustojo egzistuoti. Jos teritorijos tapo Omejadų kalifato dalimi, kuri pradėta vadinti al-Andalus.
