Kitos reikšmės – Margutis (reikšmės).

Margučiai – kiaušiniai, kurių lukštai išmarginti dažant įvairiomis technikomis ar raižant. Vienas šv. Velykų simbolių.

Margučių marginimas – Europos tautodailės sritis. Meniškas kiaušinio lukšto marginimas, glaudžiai susijęs su kulto apeigomis. Joje matome tapybinius ir grafinius elementus, kartais jie glaudžiai susiję, kartais gi vienas ar antras iš tų dviejų elementų yra labiau išplėtotas – dominuojąs.

Ypatingai išsivystęs kiaušinių marginimo menas yra Rytų Europoje. Margučių marginimas vašku ir skutinėjimu yra žinomi visose slavų tautose: Lenkijoje (lenk. pisanka), Ukrainoje (ukr. писанка), Gudijoje (пісанка), Slovėnijoje (pisanica), Čekijoje (kraslice), Slovakijoje (kraslica), Bulgarijoje (писано яйце), Kroatijoje (писано яйце), Makedonijoje (вапцано јајце), Serbijoje (писаница), tarp sorbų (jejka pisać) ir pan. Tarp ne slavų tautų margučių tradiciją turi vengrai (hímestojás), rumunai (ouă vopsite) ir lietuviai.

Tikėtina, jog lietuvių tauta marginimo technikas perėmė iš slavų, nes kaimynai latviai jų nežino. Margučių tradicijos beveik neturi ir Šiaurės bei Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.

Sunku nustatyti margučių kilmę, kadangi tai yra trapus kūrinys, retai aptinkamas archeologų. Tiesa, skirtingose kultūrose be tikrųjų kiaušinių buvo gaminami ir akmeniniai, keramikiniai kiaušiniai, naudoti ritualinėms reikmėms. Manoma, kad jie atspindi tikrų margučių naudojimo paprotį.

Šiandien jų marginimas Lietuvoje ir slavų tautose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kiaušinių dažymo paprotys iki dabar išlikęs Artimųjų Rytų tautose švenčiant Novrūzo šventę. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines.

Seniausi žinomi dažyti kiaušiniai Europoje aptinkami iš viduramžių. Dažytų lukštų fragmentai datuojami X-XIV a. aptikti Lenkijoje, netoli Opolės miesto^[1]. Senovės slavų kultūrose iki krikščionybės laikų margintas kiaušinis buvo siejamas su Saulės dievu Dažbogu, kuriam buvo skiriami įvairūs pavasario ritualai. Jos simboliai buvo paukščiai, o vėliau - ir kiaušiniai^[2].

Krikščionybei plintant po Europą ir maišantis su pagoniškais tikėjimais, kiaušinis tapo ne tik saulės, gamtos atgimimo, bet ir atgimusio Jėzaus simboliu^[3]. Kiaušiniai tapo ne tik svarbiu velykiniu patiekalu, bet ir simboliu, amuletu, su jais susipynė įvairūs prietarai ir tradicijos.

• Dažytiniai - patys paprasčiausi, vienspalviai margučiai. Tradiciškai jiems naudojami natūralūs dažai: svogūnų lukštai (raudona ir ruda), ąžuolo ir juodalksnio žievė (juoda), obels žievė (auksinė), dedešvos žiedlapiai (violetinė), rugio daigai (žalia), burokų sultys (rožinė) ir pan. Pastaruoju metu naudojami ir sintetiniai dažai. Šis velykinių kiaušinių tipas paplitęs visoje Europoje;
• Marginti augalų lapais - dažant juos kiaušinis apdedamas augalų lapais, aprišamas, dėl ko atsiranda šviesesnės nenusidažiusios vietos. Šis marginimo būdas paplitęs didesnėje Europos dalyje;
• Taškiniai - naudojamas vaškas, kuris lašinamas ant kiaušinio, ir taip gaunami taškučių pavidalo ornamentai;
• Marginti vašku - dažniausiai Rytų Europoje paplitusi marginimo forma. Ant trumpos lazdelės pritaisomas skardos vamzdelis, kurio vienas galas yra siauresnis; juo paimamas ištirpytas vaškas, kuriuo ir padengiamas kiaušinio paviršius vienodo storumo linijos raštais. Taip išpaišytas kiaušinis yra dedamas į dažus, kurie nudažo tik nepadengtas vašku vietas. Išėmę kiaušinį iš dažų ir nuėmę vašką, gauname baltus raštus dažų spalvos fone. Norint šiuos raštus padaryti spalvotus, nudažytoji kiaušinio dalis vėl padengiama vašku, kiaušinis vėl dedamas į bet kurios spalvos dažus, kurie nudažo raštus. Kartoti tą galime tiek kartų, keliomis spalvų norima išmarginti margutį;
• Skustiniai - peiliuku skutinėti kiaušiniai. Skustinis raštas yra daromas ant jau nudažyto vienos kurios nors spalvos dažais kiaušinio. Praskusdami dažus iki kiaušinio natūralaus baltumo paviršiaus, gaunami raštai;
• Ėsdinti rūgštimi - naudojant actą ar raugintų kopūstų sunką išėsdinamos norimos vietos spalvotame kiaušinyje;
• Tapyti dažais - akvarele, guašu, laku ar kitais dažais teptuku ant kiaušinio išpaišomi vaizdai, paveikslai;
• Apklijuoti - kiaušinis apklijuojamas popieriaus ar audinio skiautėmis, dažytu smėliu ar grūdais, šiaudais, augaliniu pluoštu ir kitokiomis medžiagomis;
• Apklijuoti karoliukais - kiaušinis panardinamas į vašką, ir į jį įspaudžiami spalvoti karoliukai, suformuojant ornamentus. Šis būdas ypač populiarus Rumunijoje;
• Perforuoti - išpūsto kiaušinio lukšte padaromos skylutės, sukuriant ažūrinius ornamentus;
• Modernūs - kiaušiniai marginami specialiais plastikiniais lipdukais, kuriuos pakaitinus kiaušinis glaudžiai aptraukiamas;

Iš velykinių margučių tradicijos išsivystė mediniai margučiai (gaminami iš medienos ir dekoruojami dažais bei laku) ir faberžė kiaušiniai (juvelyriniai dirbiniai).

• 
  Vienspalviai kiaušiniai (Rusija)
• 
  Lapais marginti kiaušiniai (Serbija)
• 
  Vašku marginti margučiai (Slovėnija)
• 
  Ukrainietiški taškais marginti kiaušiniai
• 
  Skustiniu raštu išmargintas kiaušinis
• 
  Tapytas margutis iš Bukovinos
• 
  Ukrainietiškas apklijuotas grūdais margutis
• 
  Ukrainietiškas karoliukais puoštas kiaušinis
• 
  Rusijos Caro Aleksandro III Velykinis siurprizas savo žmonai Marijai Fiodorovai
• 
  Perforuotas kiaušinis

Didžiojoje dalyje Europos paplitę vienspalviai velykiniai kiaušiniai, tačiau Rytų Europoje marginimo vašku ir skutinėjimo technikos leido išsivystyti sudėtingiems meniškiems ornamentams. Jie atspindi vietos tautų tradicijas, pagonišką bei krikščionišką simboliką.

Iš visų tradicijų Ukrainietiški margučiai 2024 m. buvo pripažinti nematerialiuoju pasaulio paveldu^[4].

• 
  Vašku išmarginti sorbų margučiai
• 
  Vašku išmarginti margučiai (Čekija)
• 
  Vašku išmarginti margučiai (Vengrija)
• 
  Skustiniai baltarusiški margučiai
• 
  Rumuniški margučiai
• 
  Graikiški margučiai
• 
  Kroatiški margučiai
• 
  Ukrainietiški margučiai

Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su Velykomis ir Lietuvoje pažįstamas jau iš XVI amžiaus. M. Mažvydas Vaitkūnas 1549 m. išleidęs šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino giesmių vertimą – „Te Deum laudamus“, skiria savo darbą „Welikas pauta“ vietoje „Ponuy Sebastianuy Perbanth, Heubtmonuy Ragaynes... 3. diena mėnesis kowa. Metų Diewa uszgimima“.

Margučiu kiaušinis yra vadinamas dėl to, kad jis yra marginamas įvairiais raštais. Lietuvoje naudojami vienspalviai (dažytiniai), marginti vašku ir skustiniai margučiai. Margučių meniškieji efektai toli gražu, nėra vienodi. Vieni jų esti ryškių spalvų ir paprastų raštų. Kitur spalvotumui teikiama tik antraeilė reikšmė, bet dėl to dominuoja raštai, jie tampa vis sudėtingesniais ir turtingesniais.

Įvairiausių raštų margučiuose vartojama daug ir tą mums liudija nemažas skaičius jiems pavadinti vartojamų vardų: „driežiukai, rinkučiai, grandinėliai, žiedeliai, vabaliukai; kukučiai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, peteliškės, kriputės, turkliukai, rūtelės, vištos kojelės, snaiguolės“ ir t. t. Nagrinėdamas tuos raštus žymiausias margučių tyrinėtojas Tadas Daugirdas padarė išvadą: begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darąs asmuo vadovaujasi tik fantazija.

Galima pastebėti, kad didesnį vaidmenį atlieka tradicijos, o ne fantazija. Dalis raštų beveik visoms margučius darančioms tautoms yra bendri; vieni iš jų yra charakteringi tik tam tikrai apylinkei, o kiti yra tokie pat, kokius aptinkame priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose. Daugumą margučių raštų galime taip pat rasti kituose liaudies meno dirbiniuose.

Margučiuose yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, savo požymiais visiškai skirtingų nuo kitų charakteringų liaudies meno raštų. Be to, pasitaiko ir labai individualizuotų raštų, išplėtotų į grafines kompozicijas, savo forma ir verte niekuo nesiskiriančių nuo didelių grafinių darbų.

Margučių bendrą charakteristiką galime nusakyti taip: margučių brėžtinio rašto pagrindinis spalvos tonas yra juodas bei tamsiai rudas, skustinio (skutinėto) – mėlynas, raudonas. Pagal pirmąją techniką daryti raštai garsūs drąsiomis ir ryškiomis linijomis, antrąją – ažūriškumu. Abi technologijos priduoda margučiams ryškų grafiškumą, o raštų įvairumas ir turiningumas padaro juos ne tik gražiais objektais, bet ir branginta medžiaga liaudies ornamentams studijuoti.

• Prof. E. Volteris. Velykų Margučiai „Iliustruotoji Lietuva“. 1927, m. Nr. 15 (68).
• Paulius Galaunė. Margučiai „Lietuvių liaudies menas“. 1988, m.