Vasalinė valstybė – tai valstybė, turinti abipusių įsipareigojimų viešpataujančių valstybei ar imperijai, kurios statusas panašus į viduramžių Europos feodalinės sistemos vasalo statusą. Vasalinių valdovų ir imperijų santykiai priklausė nuo kiekvienos imperijos politikos ir susitarimų, todėl vasalinėms valstybėms suteiktos nepriklausomybės laipsnis ir privilegijos buvo skirtingos. Valdančiosios valstybės ir vasalinės valstybės santykiai daugiausia susiję su kariniais reikalais. Vasalinė valstybė teikia karinę pagalbą viešpataujančiai valstybei, kai jos pareikalaujama. Tačiau dominuojanti valstybė teikia vasalinei valstybei apsaugą ir saugumą. Kai reikia didesnės karinės paramos, vasalinė valstybė besąlygiškai suteikia karinę paramą viešpataujančiajai valstybei. Taip sukuriama tarpusavio priklausomybė, kurioje vasalinė valstybė užima antraeilę vietą.^[1]

Vasalinės valstybės buvo paplitusios tarp Artimųjų Rytų imperijų – nuo Egipto, Hetitų ir Mitanų konflikto laikų, taip pat senovės Kinijoje. Vasalinės valstybės buvo naudojamos ir viduramžiais, o paskutinė imperija, naudojusi tokias valstybes, buvo Osmanų imperija. Moderniame amžiuje dažniau vartojami tokie terminai: marionetinė valstybė, protektoratas arba satelitinė valstybė.