Vandenilio sulfidas
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
CAS numeris	[7783-06-4]
PubChem	402
Cheminė formulė	H2S
Molinė masė	34,08 g/mol
SMILES	S
Rūgštingumas (pKa)	7,0
Bazingumas (pKb)	6,95
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis
Išvaizda	bespalvės dujos
Lydymosi t°	-82,86 °C (191 K)
Virimo t°	-60 °C (213 K)
Lūžio rodiklis (nD)	1,000644 (0 °C)
Klampumas
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės	R12, R26, R50
S-frazės	(S1/2), S9, S16, S36, S38, S45, S61
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma	lenkta
Dipolio momentas	0,97D
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298	-21
Giminingi junginiai
Giminingi
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Vandenilio sulfidas arba sieros vandenilis (H₂S) – cheminis junginys, kurį sudaro du vandenilio ir vienas sieros atomai. Tai bespalvės, labai nuodingos, degios dujos, turinčios kvapą, primenantį pūvantį kiaušinį. Šis junginys dažnai susidaro yrant organiniams junginiams be deguonies, pvz., pelkėse, išsiveržiant ugnikalniui, taip pat gali būti ir vandens šaltinių sudėtyje, ypač pūvant negyvam planktonui.^[1]

Pramoniniu būdu yra gaunama iš gamtinių dujų, naftos, sieros organinių junginių deguto smėlyje, skalūnų naftos ir anglies.^[2]

Turi kai kurių gydomųjų savybių. Sulfidiniais mineraliniais vandenimis gydoma daugelyje kurortų, pavyzdžiui, Macestoje (Kaukazas), Likėnuose (Biržų rajonas).

Smardonės šaltinis šiaurės Lietuvoje yra pavadintas būtent pagal vandenilio sulfido skleidžiamos smarvės kvapą.

Vandenilio sulfidą galima gauti šiomis reakcijomis:^[3]

${\displaystyle \mathrm {\ H_{2}(d)+S(k)\ {\xrightarrow {kaitinant}}\ H_{2}S(d)} }$

${\displaystyle \mathrm {\ FeS(k)+2HCl(aq)\ {\xrightarrow {\ }}FeCl_{2}(aq)+H_{2}S(d)} }$

Mažiau žinoma alternatyva yra aliuminio sulfido ir vandens reakcija:^[4]

6 H₂O + Al₂S₃ → 3 H₂S + 2 Al(OH)₃

Vandenilio sulfido dujų veikimas – žaibiškas, jos sutrikdo audinių kvėpavimo fermentą citochromoksidazę, taip sutrikdydamos deguonies perdavimą ląstelei ir žmogų ištinka staigi mirtis.