Vienas žymiausių rusų simbolistų. Bendravo su J. Baltrušaičiu. 1894-1895 m. išleido tris rinkinius „Rusų simbolistai“ (Русские символисты), juos sudaro jo paties ir kitų poetų eilėraščiai. Tai pirmoji kolektyvinė rusų modernizmo deklaracija. Simbolizmą laikė literatūros mokykla, siekiančia tobula forma išreikšti subtiliausius žmogaus jutimus, atskleisti akimirkos grožį, skelbė radikalias literatūros atnaujinimo nuostatas, propagavo prancūzų simbolistus. Ankstyvieji eilėraščiai pasižymi šokiruojančiais alogiškais vaizdiniais, egzotika, ekscentriškumu. Vėlesnėje kūryboje vyrauja istoriniai, mitologiniai ir miesto motyvai, plastiški vaizdai, deklamacinis stilius derinamas su filosofiniais apmąstymais, ryški XX a. istorinės katastrofos nuojauta. Parašė istorinės tematikos romanų, futurologinių prozos kūrinių, dramų.
Apysakų ir novelių rinkinyje „Naktys ir dienos“ vyrauja kasdienybės motyvai, psichologiškumas. 1916 m. išleido karo tematikos ir peizažinių eilėraščių rinkinį „Septynios vaivorykštės spalvos“, jame išspausdinta ir eilėraščių apie Vilnių. Trečiojo dešimtmečio poetinėje kūryboje gausu eilėraščių, šlovinančių revoliuciją, jos vadus, tarybų valdžią. Paskelbė literatūrinių esė ir recenzijų, straipsnių apie A. Puškino kūrybą, parašė studiją „Trumpas eilėtyros kursas“ (1919 m.).
Išvertė J. V. Getės, D. Bairono, P. Verleno ir kitų poetų kūrinių, armėnų poetų eilėraščių (Antologija, 1916 m.). Su M. Gorkiu parengė ukrainiečių, latvių, suomių poezijos rinkinius. Lietuvių kalba jo eilėraščių vertimus periodinėje spaudoje pradėta skelbti 1909 m., 1961 m. išleistas rinkinys „Poezija“.[1]
,_a_Russian_poet,_prose_writer,_dramatist,_translator,_critic_and_historian).jpg){kind=spacer}