Vaistinis pataisas, pataisas šarkakojis (Lycopodium clavatum) – pataisūnų (Lycopodiophyta/Lycophyta) skyriaus rūšis, priskiriama sporinių induočių grupei. Sudaro tankius daugiamečius visžalius sąžalynus sausuose pušynuose, paplitęs visoje Lietuvoje. Sporifikuoja liepos – rugsėjo mėn.[1] Tai viena iš 8 žinomų pačiai archajiškiausiai Žemės induočių augalų pataisinių (Lycopodiaceae) šeimai priskiriamų rūšių, augančių Lietuvoje.
Labai lėtai augantis, stiebai apvalūs, plagiotropiniai, neriboto augimo, iki 100–150 cm ilgio; driekiasi žeme, netaisyklingai dvišakai šakojasi į ortotropines, riboto augimo, 5-20 (15) cm ilgio, aukštyn kylančias, tankiai lapuotas šakutes.[1]
Visi stiebai apaugę smulkiais, lancetiškais, bekočiais, spirališkai išsidėsčiusiais lapeliais – mikrofilais. Lapai Linijiškai yliški, 3–4 mm ilgio, baigiasi ilgu žilu dantytu šereliu, ištisiniai, bekočiai, vienagysliai, išsidėsto spirališkai ant stiebų. Būna dvejopi: trofofilai ir sporofilai. Pirmieji – prigludę prie stiebo, su išilgai einančia centrine gysla, gelsvai žali, odiški, yliški, 3-4 mm ilgio, šiek tiek smulkiai dantyti, o jų viršūnėlės užsibaigia ilgais smulkiai dantytais šereliais; vykdo fotosintezę. Sporofilai – 2–3 mm ilgio, gelsvi, plačiai kiaušiniški, vienagysliai, su centrine gysla, dantyti ir viršūnėje su bespalviu šereliu. Lapų pagrindas be ligulos (liežuvėlio). Varpos (strobilai) – tai dvi ar trys sporofilų santalkos, kurios išauga ant gana ilgų, smulkiais retais lapeliais apaugusių kotelių; būna iki 6 cm ilgio; sporofilai telkiasi po 2–3, rečiau po 1 arba po 4–5. Gametofitai (polaiškiai) (juos sudaro anteridžiai ir archegonės) makroskopiniai, gumbelių pavidalo, dvilyčiai, daugiamečiai, mikosimbiotrofiniai (sudaro simbiozę su grybais), požeminiai, bechlorofiliai, gali gyventi saprofitiškai ir simbiozėje su grybais, 3–5 mm skersmens. Ilgaamžiai. Bręsta 10 ar net 20 metų.[1][2][3]
Anatomija
Stiebas sudarytas iš:
1) Epidermio
2) Hipodermos
3) Žievės
4) Stelės
Žievę sudaro žievės parenchima ir žievės sklerenchima.
Stelę (plektostelę) sudaro endodermis, periciklas, ankstyvoji pirminė ksilema (protoksilema), vėlyvoji pirminė ksilema (metaksilema), floema.
Pagrindinis lapalakščio audinys – mezofilis. Jis yra sudarytas iš asimiliacinio audinio, dar kitaip vadinamo chlorenchima.
[3]
Turi dichotomiškai išsišakojusias šonines šaknis, kurios nemedėja, nes neturi brazdo. Per stiebo centrą eina vienas didelis uždaras indų kūlelis. Stelė – plektostelės tipo (protostelijų grupės).
Sporos
Sporos subręsta sporangėse, kurios yra inkstiškos, beveik bekotės, subrendusios dažniausiai geltonos, susidaro paprastų arba dažniausiai pakitėjusių ir tada į varpas susitelkusių lapų (sporofilų) pažastyse; sporoms subrendus sporangės atsiveria skersiniu plyšiu. Sporangės išsidėsto sporofilų viršutinėse (adaksialinėse) pusėse. Sporos smulkios, rutuliškai tetraedrinės, su ryškiu akytu dangalu ir trispinduline vagele (ketera), panašios į šviesiai geltonus miltelius, subręsta vasaros pabaigoje.[3]
Visos Lycopodium clavatum dalys: sporofitai su šoninėmis šaknimis, gametofitai ir strobilai
Dauginimasis ir vystymasis
Vegetatyviškai – atsiskyrusiomis besidriekiančių ir įsišaknijusių stiebų dalimis.
Anteridžiai ir archegonės įsiterpę polaiškio audinyje ir tik savo angelėmis atsidaro į paviršių. Spermatozoidai su dviem žiuželiais. Gyvenimo ciklas susideda iš dviejų kartų kaitos. Vystymosi cikle vyrauja sporofitas (nelytinė karta). Kartos yra visiškai atskiros viena nuo kitos.
Pritaikymas
Vaistinis, dekoratyvus. Sporos naudojamos farmacijoje vaikų pudros gamybai, piliulėms apibarstyti ir kaip adsorbentas; metalurgijoje naudojamos metalų lydymo formoms išbarstyti; liaudies medicinoje gydomos įvairios ligos: šlapimo pūslės, inkstų, kvėpavimo takų ir kt. Varputės renkamos pageltonavusios. Išdžiovinus ir išsijojus gaunami beskoniai ir bekvapiai milteliai, kuriais barstoma iššutusios kūdikių kūno vietos, arba jie verdami aliejuje žaizdoms tepti. Vartojama tik išoriškai. Sporos, įbertos į vandenį, plūduriuoja, o įbertos į ugnį – plykstelėja staigia liepsna, panašiai kaip parakas, todėl seniau buvo vartojamos fejerverkams, bengalinėms ugnims ir panašiems šviesos efektams gauti. Žali augalai naudojami švenčių stalams puošti, vainikams bei kitiems dekoravimo tikslams, todėl įrašyti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą. Negalima rauti su šaknimis, nes auga labai lėtai.
Sporose yra iki 50 % bekvapių ir nedžiūstančių riebalinių aliejų, į kurių sudėtį daugiausia įeina olejininė rūgštis ir tam tikri kiekiai dioksistearininės (likopodinės), palmitininės ir miristininės rūgšties, hidrokavos rūgšties, 3–8 % glicerino, iki 5 % cukraus, 5–6 % azotinių medžiagų, fitosterino.[3]
Lietuvoje auga sausuose ir vidutinio drėgnumo šviesiuose miškuose, dažniausiai pušynuose, sausose aukštapelkių vietose, pamiškėse. Dažnas. Būdingas brukniašilio ir žaliašilio (Na,Nb) tipo augaviečių medynams.[4]
Lietuvoje rastos formos
1) f. tristachyum Hook. – Lapai dažnai pasišiaušę (tuo ši forma panaši į pataisą varinčių); varpos po 3 arba daugiau ant vieno varpkočio. Lygumai (Šiaulių raj.), Žalioji giria (Panevėžio raj.), Birštonas.
2) monstros. sterile P. Junge. – Nenormali forma su varpomis ir sporofilais, bet be sporangių. Užuraisčiai (Raguva).[1]
.jpg)
