Universiteto krantinė (rus.Университе́тская набережная) – didžiosios Nevos krantinė Sankt Peterburge, Vasilijaus saloje, besidriekianti nuo Biržos aikštės iki architekto Trecinio aikštės ir 6-osios pėsčiųjų gatvės.
Istorija ir struktūra
Universiteto krantinė XIX a.
Krantinė buvo pradėta formuoti viena pirmųjų mieste, atsižvelgiant į caro Petro I planus šioje vietoje sutvarkyti Sankt Peterburgo administracinį centrą. 1710 m. prasidėjo pirmojo mūrinio pastato Sankt Peterburge – A. D. Menšikovo rūmų – statyba. XVIII amžiaus pirmoje pusėje čia taip pat buvo pastatyti carienės Proskovjos Fiodorovnos rūmai (1 namo vietoje), Kristaus Prisikėlimo bažnyčios medinis pastatas su aukšta varpine, Kunstkamera ir Dvylikos kolegijų pastatas, taip pat architekto D. A. Trecinio namas. Likusius ruožus, esančius pasroviui nuo Nevos, užėmė įprasti gyvenamieji namai.
Iš pradžių krantinė buvo vadinama „Наличная линия“ (1741–1756 m.). Šis pavadinimas buvo būdingas priekinėms krantinių gatvėms. Taip buvo pavadintas sektorius nuo Dvylikos kolegijų pastato iki Kadetų linijos. XVIII amžiaus viduryje pakrantė nuo Dvylikos kolegijų pastato iki 22-osios linijos buvo vadinama Pakrantės linija kaip ir kitos upių ir kanalų krantinės. Vėliau ji vadinosi Didžiąja krantine, Prospekto krantine, Kadetų krantine (dėl greta stovėjusio Kadetų korpuso pastato). Vėliau krantinė ilgą laiką neturėjo pavadinimo.[1]
Šiuolaikinis Universiteto krantinės pavadinimas buvo suteiktas 1887 m. balandžio 16 d. dėl 1819 m. įsteigto Sankt Peterburgo universiteto, kurio dalis patalpų buvo išsidėsčiusios Dvylikos kolegijų pastatuose.
Зодчие Санкт-Петербурга. XIX – начало XX века / сост. В. Г. Исаченко; ред. Ю. Артемьева, С. Прохватилова. – СПб.: Лениздат, 1998. – 1070 с. – ISBN 5-289-01586-8.
Горбачевич К. С., Хабло Е. П. Почему так названы? О происхождении названий улиц, площадей, островов, рек и мостов Санкт-Петербурга. – СПб.: Норинт, 2002. – С. 32. – 353 с. – ISBN 5-7711-0019-6.
Никитенко Г. Ю., Соболь В. Д. Василеостровский район. Энциклопедия улиц Санкт-Петербурга (Справочное издание). – СПб.: Белое и чёрное, 2002. – 534, илл с. – ISBN 5-89771-030-9.
