Sukilimo pralaimėjimas pagreitino dar vieną, paskutinį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją del trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo. Didžiausia po Antrojo padalijimo likusi LDK teritorijos dalis, t. y. etninės lietuvių žemės ir Kuršo kunigaikštija atiteko Rusijai (iš viso 120 000 km² teritorija su 1,2 mln. gyventojų). Ši teritorija Rusijai priklausė iki Pirmojo pasaulinio karo. Prūsija prisijungė Užnemunę ir pavadino ją „Naująja Prūsija“. Prūsijai ji priklausė iki 1806 m., kai Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę. 1815 m. Užnemunė, kaip dalis Vienos kongrese sukurtos autonominės Lenkijos karalystės, atiteko Rusijai. Prūsijai taip pat atiteko nedidelė Naujosios Silezijos teritorija. Iš viso Prūsijai atiteko 55 000 km² teritorija su 1 mln. gyventojų. Austrija gavo 47 000 km² teritoriją su 1,2 mln. gyventojų bei Krokuvos ir Liublino miestais. Austrijai atiteko ir pietvakarinis LDK kampas (į vakarus nuo Bugo) su Radvilų Biala buvo prijungtas prie Austrijos (1815 m., kaip ir Užnemunė, atiteko Rusijai).
Antroji Padalijimo konvencija
1797 m. sausio 26 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė naują Peterburgo konvenciją, kuri patvirtino trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir panaikino valstybingumo likučius; buvo nubrėžtos tikslios sienos. Prie konvencijos pridėtas Stanislovo Augusto Poniatovskio abdikacijos (sosto atsisakymo) aktas. Pasirašius šį aktą, 1795 m. lapkričio 25 d. Stanislovas Augustas ištremtas į Gardiną (po Kotrynos II mirties perkeltas į Peterburgą, ten ir mirė).
.jpg)