Krikščionybė
Pranašai ir dvasininkai Švenčiausioji Trejybė · Dievas Tėvas · Dievas Sūnus · Šventoji Dvasia · Dievo karalystė · Marija · Apaštalai · Apaštalas Petras · Apaštalas Paulius
Biblija Biblija · Senasis Testamentas · Naujasis Testamentas · Evangelija · Mato · Morkaus · Luko · Jono · Apokrifas
Istorija Ankstyvoji krikščionybė · Kryžiaus žygiai · Reformacija
Atšakos Katalikybė · Stačiatikybė · Protestantizmas
Kultūra ir visuomenė Ankstyvosios krikščionybės menas · Bažnyčia · Cerkvė · Evangelizacija · Liturginiai metai · Sakramentas
Ž • A • R

Švenčiausioji Trejybė (lot. Trinitas) – krikščionybėje vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Trejybės koncepcija pradėta vartoti apie II a., doktrina išplėtota III a. Trejybės dogma buvo priimta Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) Bažnyčios susirinkimuose.^[1]

Nors Biblijoje žodžio Trejybė nėra, tačiau šis žodis plačiai vartojamas krikščionių teologijoje. Pirmas Trejybės aprašymas randamas 180 metais Teofilo raštuose.

Šventosios Trejybės formulė: Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios. Amen (lot. In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen).

Trejybės terminas yra vartojamas taip pat ir hinduizme, tai yra trys dievybės arba trimurti - Brahma, Višnus ir Šiva.