Tipis – kūgiška palapinė, pagaminta iš odos ar beržo tošies ir paplitusi tarp Didžiųjų lygumųŠiaurės Amerikos indėnų. Dažniausiai žodžiu tipi vadinami bet kurių indėnų būstai, tačiau už Didžiųjų lygumų ribų indėnai naudojo kitokius būstus. Kartais ši palapinė dar klaidingai vadinama vigvamu.
Tipiai patvarūs, išlaikantys šilumą žiemą, neperšlampatys stiprių liūčių metu ir vėsūs karštą vasaros dieną. Genčiai nusprendus kraustytis į kitą vietą, juos galima lengvai išardyti ir supakuoti bei vėl greitai pastatyti apsistojus naujoje vietoje. Tai buvo ypač svarbu klajoklėms Didžiųjų lygumų gentims.
Šiuolaikinių tipių dangai dažniausiai naudojamas brezentas. Šiais laikais tipius naudoja istoriniai rekonstruktoriai, judėjimo „atgal ant žemės“ judėjimo aktyvistai Amerikoje, bei etninių amerikiečių šeimos, dalyvaujančios „pau vau“ šventėse ar stovyklose, kur norima išlaikyti savo senąsias tradicijas ir kultūrinį paveldą.
Žodis „tipi“ kilęs iš lakotų kalbos; žodis thípi susideda iš dviejų dalių: veiksmažodisthí 'apsigyventi' + daugiskaitiniu proklitikaspi, reiškiančiu 'jie apsigyveno'. Lakotų formalioje kalboje veiksmažodžiai gali būti naudojami kaip daiktavardžiai, pvz., thípi 'namas'.
Struktūra
Tipis susideda iš keturių elementų: iš 10-12 medelių karčių rinkinio (priklausomai nuo tipio dydžio), žievės arba kailio dangos, vidinių odinių arba žievinių apmušalų ir odinių arba žievinių durų. Viduje gali būti viena ar kelios perdangos. Karčių surišimui, dangos sutvirtinimui, durų ir apmušalų pakabinimui, struktūros pritvirtinimui prie žemės naudojamos virvės ir kabliukai. Lyginant su kitomis palapinėmis, tipis turi dvi svarbias naujoves: dvi atsidarančias sklendes dūmams, kurios leidžia būste gaminti valgį ant atviros ugnies, ir apmušalus, kurie dažniausiai naudojami žiemą bei atsiskiria prireikus gryno oro ugniai ir gyventojams. Tipiai sukonstruoti taip, kad juos būtų lengva išardyti ir supakavus keliauti, ypač sekant paskui migruojančiusbizonus. Kartys būdavo naudojamas konstruojant šunų, o vėliau arklių inėdniškas traukes (ang. travois). Tipio dangą gamindavo susiuvant žievės ar odos iškarpas ir susiūtą medžiagą iškarpant pusapvaliu kontūru. Tokia forma leidžia durų ir dūmų sklendžių dėka sudaryti dūmtraukio efektą ir ištraukti ugnies dūmus. Seno tipo, tradiciniai tipio apmušalai buvo kailiai, antklodės, pakabintos per 1–1,5 metro nuo žemės ir pririštos prie karčių ar virvių. Šiuolaikiniai tipiai savo konstrukcija yra gerokai sudėtingesni, nei jų pirmtakai, kuriuos naudojo lygumų indėnai.
Dekoracijos
Daugelis tipių indėnų kaimuose nebuvo dažomi. Ant tipio piešdavo gentims tradicinius ornamentus ir geometrinius astronominių kūnų bei gyvūnų piešinius. Kartais ant jų buvo pavaizduojami savininko gyvenimo įvykiai – karas ar medžioklė. Sapnų ar regėjimų atveju „pirmiausia buvo atliekamos ceremonijos ir kalbamos maldos, o tada sapnuotojas papasakodavo bendruomenės žyniams ir išminčiams savo sapną… Pasikonsultavus su prityrusiais dailininkais būdavo sukuriamas naujas anoniminis piešinys ir įkomponuojamas į tradicinę (genties) tipių tapybos sistemą.“[1]
Kadangi daugelis palapinių būdavo be piešinių, jas puošdavo įvairiais pakabukais ir spalvotais medalionais. Tradiciškai jie būdavo pagražinami dygliakiaulės dygliais; modernių tipių suverti į karolius. Bizono ragai ir uodegos, arklio ir bizono kailio kuokštai, lokio nagai, elnio odos kutai taip pat buvo naudojami tipiams papuošti. Šie priedai dažniausiai priskiriami „tipio ornamentams“.
Naudojimas
Tipio centre ant grindų gali būti įrengtas ugniakuras, skirtas tipio šildymui ir maisto ruošimui. Dūmai rūksta pro tipio viršūnę, pridengtą dviem reguliuojamomis dūmų sklendėmis, kurios vėjo atžvilgiu pakreipiamos taip, kad nesigautų žemyn nukreipta oro trauka. Trauka, kylanti tarp išorinės dangos ir apmušalų, taip pat prisideda prie kamino efekto ir dūmų kilimo bei pašalinimo į lauką. Itin šaltomis žiemomis prikimšti žolės apmušalai veikia kaip šilumos izoliacija – jie nukreipia trauką aukštyn bei tolyn nuo gyventojų, ir tuo pačiu įleidžia į tipį gryną orą. Atšiauriu oru, kai palapinė sandariai uždaroma, degimui reikalingas oras gali būti tiekiamas į ugniakurą per požeminį vamzdį.
Nešaltu oru apmušalai nenaudojami, o karštomis dienomis, dangos kraštai pakeliami į viršų nuo žemės iš vienos ar dviejų pusių, kad susidarytų ventiliacija.
Struktūra su viduryje esančia skyle, nėra pati geriausia stipraus lietaus atveju, tačiau šią problemą galima išspręsti keliais būdais. Pakabintas kailis ar medžiaga gali sumažinti kritulių patekimą. Tokios lubos paprastai dengia tik galinę tipio dalį ir pakeltos priekio kryptimi, kad vandens perteklius nubėgtų į galą ir tuo pačiu dūmai nuo ugnies galėtų išeiti pro angą viršuje. Nedidelės lazdelės tarp apmušalų ir karčių nukreipia vandenį žemyn kartimis, o apmušalai neperšlampa. Šiuolaikiniai statytojai gali pakabinti samtį po skyle ar prie karčių pritvirtinti gumines užtvaras, kurios nukreipia vandenį išorėn. Medžiagos ar kailio skiautė gali būti pakabinama virš tipio, jei atraminės kartys pakankamai ilgos, tačiau ją gali nuplėšti stiprus vėjas. Istoriškai šie apsisaugojimo nuo lietaus būdai nebuvo naudojami.
Esant stipriam vėjui palapinės viduje virvės nuo karčių kabliais buvo pritvirtinamos priešais ugniavietę. Tai neleisdavo tipio kartims „vaikščioti“. Kai vėjas būdavo nepaprastai stiprus, papildomai kabliais dar pritvirtindavo ir karčių pagrindus. Toks tipis tapdavo vėjui atspariu kupolu.
↑ Goble, Paul (2007). Tepee: Home of the Nomadic Buffalo Hunters. USA: World Wisdom Books, 42. ISBN ISBN 1-933316-39-X.
Laubin, Reginald, Gladys Laubin, (Tatanka Wanjila na Wiyaka Wastewin) and Stanley Vestal, „The Indian tipi: its history, construction, and use“. 2nd ed., Norman, University of Oklahoma Press, 1957. LCCN 57005958 ISBN 0-8061-2236-6
Holley, Linda A., Tipis | Tepees | Teepees: History, design, and evolution of the cloth tipi. Gibbs Smith, 2007 ISBN 978-1-58685-511-6
Goble, Paul, „Tipi: Home of the Nomadic Buffalo Hunters“. World Wisdom, 2007. ISBN 1-933316-39-X